Pranas Scenos, scenos, scenos... It rudenį nuo medžių krentantys lapai. Jų irgi daug, tačiau lapai panašūs vienas į kitą, o scenų irgi kaip rudenio lapų daug, bet jos nepanašios.
Lyg ir sau, lyg ir – ne, bet iš savęs ir iš 2016 metų vasario 23 d.:
Per šituos kalnus – perlipsiu,
taip pat ir tuos, kurie už jų.
Nors ne akmuo,
tačiau tarytum jis,
apaugęs kerpėmis ir samana,
o ten, pakilęs truputį aukščiau –
iš jubiliejinių,
iš šimtmečio Trispalvės,
nusišypsosiu Viešpačiui it sau
už šitokią neįtikėtiną kalnais kelionę
iki padebesių.
Na, o paskui?
Gal dar kažkiek aukščiau,
kad laikas, grįžtantis atgal į būtį
iš kurios kadaise pakilau,
ilgiau prailgtų.
Lopšy, palūkuriuoki dar kažkiek...
Galbūt metus, kitus,
o jeigu ir daugiau,
šita vieta tuščia neužsiliks.
Taip, tai jis, Eilėraštis. Nebūna, nebūna ir šit it perkūnas iš giedro dangaus – yra! Nežinia kaip įsimetęs į mano lemtį šis reikalas jau neišnyksta. Lyg visas gyvenimas tik iš jų. Scenų. O gal? Gal iš tikrųjų taip yra? Tačiau jeigu ir taip, tai keistoka, jog tokia apsiaustis baimės neteikia. Lyg pats, pavargęs nuo savęs, atsitiktinai ar kitaip būčiau išėjęs pasibastyti, nepasirūpinęs net ir menkute apsauga. Svarbiau, esą, kad tik nuo savęs kuo toliau, kuo toliau... Tačiau kur tas išminčius, pasakęs (nesakau – parodęs), kaip nuo savęs (taigi nuo Aš) bent truputį toliau nueiti, nukakti. Nei skrendant lėktuvais, nei įsitaisius į išsiplėtrojusius, visą dangų ir žemę žegnojančius žaibus, ogi niekuomet man nepavykę atsiplėšti nuo Aš. Ir atrodo – nors ir kaip tai neįtikėtina! – savo tokia būtimi esu panašus Jam. Ne taip paprasta, kad ir savo smegenyse, rodant į Aukščiausiąjį, šitaip parašyti, kaip ką tik, ką tik pasakiau. Betgi kalbu apie save ne kaip Praną ar Pranucį, o kaip Žmogų, kalbu padėjęs ranką ant Biblijos ir iš jos:
Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą;
Pagal Dievo paveikslą jį sutvėrė;
Sutvėrė juodu, vyriškį ir moteriškę.
– Dievas sutvėrė, – atsidūstu atitraukdamas ranką nuo Biblijos, – Dievas, dievas, dievas, – ir žinau, kad toks savęs dvasinis pajautimas yra nesuvokiamas. Neįmanoma jo išnarstyti atskirais komponentais, bet žinau, kad tai Aš, dvasinis Aš. Būtent jis sutelkia tokias kūrybines galias, kuomet atsiranda drąsos patikėti, kad kol dar taip Yra, kaip Yra, vadinasi, ir aš galiu ir privalau Jam kažkaip asmeniškai padėti.
– Jam? – sukruto Eilėraštis, bet man tai jau gerai žinomas dalykas. Panašias būsenas išgyvename neretai, nežinia dėl kažkokių priežasčių nedrįsdami sujaukti nusistovėjusį ir netgi padvokusi kaip kūdra vandenį – nei pačiam iš jo atsigerti, nei paukščiui nutūpti.
– Vadinasi, girdi apie ką aš čia. Ir netgi supranti, – pakalbu iš po užmerktų akių ir neatsimerkęs vėl: – Žinau, kad girdi, žinau, kad supranti. Ak, Eilėrašti, Eilėrašti, daug ką žinau, bet kaip visą tai iškrapštyti iš savęs ir, sudėjus į šūsnį, panešioti kad ir po savo dvasios viešpatiją. Kaip? O tuomet... Tuomet te ir vėl visi keliai atgal į lopšį. Miela būtų, kad kartu ir su praeitais kalnais.
– Tfu! „Ir sudėjus į šūsnį“ – garsiai nuspjovė Eilėraštis, – Tokios peklos kaip čia, tarnyboje pas tave, Pranuci, dar irgi nebuvau matęs. Tik todėl ir užsilieku, kad darosi įdomu: o kas ir kaip toliau? Man tai didžiausia priežastis, kad iki šiolei su tavimi. O kad Jonui iš Griškabūdžio žvakė iki šiol tavo namuose neuždegta – irgi kažkas ne taip. Labai kažkas ne taip, – neskubėjo kalbėti Eilėraštis. O gal tik taip regėjosi, kad neskuba. Joninių laužas jau sukrautas ir belieka palaukti vakaro, kol jis bus užkurtas. Tačiau šį kartą toks reikalas atrodė ypatingas – šįkart man labai labai reikia, kad jį užkurtų Jonas iš Griškabūdžio.
– O! ką regiu. Labas, Pranuci.
– Ema?
– Emvilkė. Tikroji, Pranuci. Tikroji Emvilkė. Buri kažką ar kaip čia. Labai norėjosi bent pasisveikinti. Va, veidknygeje dar tave paskaitau, o Jonelio (Šnekoriaus) niekur nesimato.
– Daug kas liudija, kad mirė Jonas. Net ir jo sūnus. Esą, mirė vasario mėnesį, bet aš leidžiu sau nepatikėti tuo. Tikiuosi, kad šių metų Joninių laužą būtent jis užkurs.
Ema sužiuro į veidą it veidrodis. Žiūrėjau jai į akis ir mačiau save žinodamas, o gal ir deklamuodamas:
Ne taip svarbu, kad be dantų,
jei rankose dar šaukštas, o burna
vis žiojasi giedoti giesmę...
-------------- Iš „Šklėrių raisto“ ------------
