Mes kartais kalbamės su  atmintim:
Ji - gėris. Nuglosto garbanas, ištiesina pečius,
O būna - dangstosi nakties šešėliais,
Atvėrus skaudų langą praeities.
Aš ją vejuosi, kai įkyriai grįžta
Ir ieškau, kai sutirpsta tamsumoj,
Kviečiu žiūrėti jaukų retro kiną,
Bei tyliai klausiu, ar ji bus rytoj?
Turiu paruošus jai miegoti skrynią,
o nakčiai kurčią spyną kabinu.
Tik raktas - apgavikas - atrakina,
Jei blaškos ilgesys agonijoj sapnų.
Dienom su atmintim geriu arbatą,
Kai nieks nebeateina į svečius:
Aš nemanau, kad ji mane supranta,
Kada rimuoja geliančius garsus,