Ryklio rūmai

Vieno  veiksmo, dviejų paveikslų beveik eiliuotas, komiškas vaidinimas.
Pagal puikų to paties pavadinimo Kosto Kubilinsko eilėraštį.
Žinoma, šio to pridėta, kitaip neišeitų TEATRAS.



VEIKĖJAI ir jų charakteristikos:

VĖŽYS – balos valdžia, bet nepelnyta (sostą jis užgrobė baisia klasta), kalba ką nori, kada nori ir kaip nori, kartais visiškai atbulai (ypač kai susijaudina). Padaras visais požiūriais atbulas.

VARLĖ – valdžios žmona ir labai stengiasi tai parodyti (maža to, jai sekasi tai daryti, jei Vėžys – balos valdžia, tai Varlė – valdžia vyrui, galų gale, ar yra buvę kitaip) itin domisi viskuo, kas vyksta, mėgsta aplinkinių dėmesį, todėl nuolat rūpinasi savo išvaizda.

ŠAMAS – apsauginis, nedidelio proto, bet ypatingo uolumo, mato tai, ko nėra, matyt, šiek tiek bailokas, itin didžiuojasi savo padėtimi bendruomenėje, kol jai negresia joks pavojus. Vienintelis iš visų veikėjų turi vardą. Jo vardas Raima. Kitiems veikėjams vardus galima suteikti savo nuožiūra, jei atsiras toks reikalas. (Šamas Raima – epizodinis veikėjas).

VĖŽLYS – balų riteris baloje ir jos pakrantėse, valdžią paveldėjęs, bet, Vėžio klastingai apgautas, gyvena atsiskyręs, nes supranta, kad jis kažkoks kitoks (tik jis vienas iš visų gali išlipti ant kranto, daugiau čia nieko nebepridėsi).

SRAIGĖ – gyvena ant kranto, labai daili.

GRAMBUOLYS – prigėręs žioplys, toks vabalas, liaudyje dažniau vadinamas Karkvabaliu, nuolat painiojasi po pelekais, kojomis, žnyplėmis ar uodegomis su savo burbulu, nelabai domisi tuo, kas baloje vyksta, vis užduoda netikusius klausimus, o atsakymus būtinai supranta ne taip, stropiai vykdo nurodymus ir, būdamas nei šioks, nei toks – prisidaro daug juoko (dėl to žiūrovams tik linksmiau).

ŠAMUKAI, VĖŽIUKAI, VARLIUKAI IR KITOKIUKAI – bevardžiai ir bevaliai, nes tokių daugiausia kiekvienoj bendruomenėj (Jų gali būti kiek nori arba kiek yra, nes jie nieko nešneka, tik zuja šen ten. Net jei žvejys kokį pagautų, nei kas jo gailėtų, nei kas pasigestų). Gali būti, kad jų jau nė vieno nebeliko...

Pirmo paveikslo veiksmas vyksta po vandeniu, antro – ant kranto.



PIRMAS PAVEIKSLAS
(gerokai ilgesnis už antrąjį)

Pirma scena

Joje žiūrovai susipažins su veiksmo vieta ir beveik visais veikėjais.

Atsidarius uždangai, žiūrovai išvysta didelės upės, jūros, marės, o gal šiaip balos dugną. Jame gali būti visko, bet būtiniausias Vėžio (balos valdžios) sostas. Žinoma, dar turi būti žolių ir akmenų. Ant vieno iš jų sėdi Grambuolys ir bando išleisti oro burbulą (pučia oro balioną), jam nesiseka, nes balionas vis išsprūsta ir nuskrenda, Grambuolys jį pasigauna, grįžta ant savo akmens  ir vėl bando pūsti, taip jis vargsta gana ilgai.

Prie sosto guli Varlė, visa žaliai blizga, nagus lakuojasi ir retkarčiais išpučia muilo burbuliukų. Per visą pirmąją sceną ji nieko daugiau ir neveikia.

Šian bei ten šmirinėja Šamas. Jis viską apžiūrinėja, pauostinėja, ištyrinėja. Rodydamas savo pažymėjimą (jame parašyta, kad jis – Šamas Raima – yra Vėžio saugumo agentas), gali apuostyti net žiūrovus. Šamas jau toks: jis tai pasirodo, tai dingsta. Bet nuolat ką nors veikia.

Gali ir dar kas nors praplaukti ar praropoti, juk po vandeniu visko būna, kartais net sliekai į kablį įsikibę nardo...

Toks taikus balos dugno gyvenimas, turėtų  tęstis be jokio teksto kuo ilgiau, svarbu, kad žiūrovui būtų įdomu žiūrėti į jį lyg į akvariumą ir tuo pačiu linksma, bent jau nenuobodu.

Įeina Vėžys. Suka link savo sosto, bet susidomi Grambuolio triūsu.

VĖŽYS.
Darai čia ką?

GRAMBUOLYS. (Krūpteli ir vėl paleidžia balioną) 
Pabėgo.

VĖŽYS.
Kas?

GRAMBUOLYS.
Burbulas.

VĖŽYS.
Burbulas koks?

GRAMBUOLYS.
Oro.

VĖŽYS.
Teisingai, a, aha. (Reikšmingai) Balos visų mano gyventojų leisti darbas didžiausias oro burbulus ir kalbėti rimuotai, burbulai – nes yra gražu, ir dirba atrodo visi, o eilės pasako, kad visiems laimigasi ir valdišką ausį glosto mano. O ausis gal. To tiek, pats nežinau, ausų turiu kiek tų.

GRAMBUOLYS.
O tu?

VĖŽYS.
Pasakyti “Jūs” norėjai? Seniausiai prigėrei jau, o tvarkos ir pagarbos asmeniui valdiškam mano dar neišmokai?

GRAMBUOLYS.
Atsiprašau. O jūs kodėl neleidžiat?

VĖŽYS.
Kaip tai neleidžiu, aš viską sau leidžiu, net savo žmonai, tai  Varlei, ir jai kai ką leidžiu.

GRAMBUOLYS.
O burbulų kodėl neleidžiat?

VĖŽYS.
Aš valdžia.

GRAMBUOLYS.
O nekalbat kodėl?

VĖŽYS.
Kaip tai nekalbu? Aš dar ir kaip kalbu. Ir šiaip pakalbu, ir taip pakalbu, ir pasikalbu, ir susikalbu, ir nusikalbu. Kartais pastoviu prieš veidrodį, savęs pasiklausau ir nustembu, koks turi būti atbulas padaras, kad taip nusikalbėtų.

GRAMBUOLYS.
O eiliuotai - rimuotai kodėl nekalbi, atsiprašau, norėjau pasakyti “at”?

VĖŽYS.
At? – kas tas reiškia? Gal čia valgymas koks? Sąmokslas o gal?

GRAMBUOLYS.
Tas “at” nei valgymas, nei sąmokslas, čia mano  pasitaisymasis suklydus.

VĖŽYS.
Tiek tik? Saugus tebe aš vadinasi. Domėkis galvon ir dėkis. Valdžia aš. O tu, kol neišmoksi burbulų leisti oro ir kalbėti eiliuotai-riaumuotai, būsi Grambuolys, prigėręs žioplys. Prataisisiu? Susiprataisisiu?

GRAMBUOLYS. (Pūsdamas burbulą)
M-hm. Pabėgo.

VĖŽYS. (Išsigandęs)
Kas pabėgo, kas pavys,
trūks iš baimės man širdis,
Viskas virs vėžiabulia,
tabulia – anabulia...
Kas pabėgo?

GRAMBUOLYS. (Parsinešdamas sugautą balioną)
Taigi sakiau, burbulas.

VĖŽYS. (Pasisuka link sosto)
Eisiu pavaldysiu.

(Susimąsto, lyg būtų ką pamiršęs)

Pala, tai kur eisiu,
Ką dabar darysiu?
Ar valdysiu išmintingai
ar tik eisiu sysiu?

To tiek.

(Kalba sau po nosim, bet visi girdi)

Tabulia, anabulia, atabulia, pusiaubulia, čia aš turbūt pašnekėjau lotyniškai, nu kaip tikrų tikriausia valdžia. Darysiu ir sysiu, ir pavaldysiu. Geras nu eilėraštis. (Pasišlykštėjęs) Fu. Et, dar geriau bus apsiaukštielninti.

(Sėdasi į sostą ir ruošiasi snausti. Prieš tai gali papersti sau į delną ir pasiuostyti. Būtų gerai, kad Vėžio pirdalas pakiltų burbulais. Ima snausti).

GRAMBUOLYS. (Paleidžia balioną)
Pabėgo.

VĖŽYS. (Pašokęs)
Kas?

GRAMBUOLYS.
Burbulas

VĖŽYS. (Išdidžiai)
Reikia tau taip ir.
Ir reikia taip tau.
(Vėl snūdūriuodamas)
Taip ir tau reikia,
ir toliau taip.

Antra scena, joje Šamas žiūrovams ir kitiems praneš šiurpią naujieną.

ŠAMAS. (Klykia šameliuodamas visas uždusęs  po užkulisius, o gal net po žiūrovų eiles)
Jud! Jud! Juda!
Juda! Juda!
Juda namas!..
Su ragais!
Slėpkis, mama, su vaikais!

Dyvų dyvas! Iš arčiau
Aš kaip gyvas nemačiau
Žemo namo su ragais!
Slėpkis, mama, su vaikais!

(Įbėga į sceną. Šaukia Varlei)

Kum kum, kūma, šen greičiau!
Ryklio rūmus aš mačiau.
O tuos rūmuos – pats Ryklys!
Šiandien, kūma, jis išlįs!..

VARLĖ. (Koketuodama)
Kas išlįs?

VĖŽYS.
Ar Ryklys? (Sau po nosim) O kas jis yra toks, gal koks pažnaibomas ar pagnaibomas, fu, - beveik eilėmis pašnekėjau. (Apsidairo) Gal nieks neišgirdo. (Visiems. Labai išdidžiai)
Toks yra jis kas o? Ryklys tas. Pažnaibomas ar pagnaibomas koks gal, sapakykit man!

ŠAMAS.
Tas Ryklys – tai žvėris,
Šiandien, kaip sakiau, išlįs.

VARLĖ. 
Na nejau išlįs Ryklys?
(Vėžiui)
Plauksim pažiūrėti?

ŠAMAS. (Susierzina, kad jo pranešimu rimtai nesidominama ir ima piešti baisios katastrofos paveikslą su ryškiais grasinimo požymiais. Skiedžia, kiek tinkamas.)

Oi ojoi ojoi išlįs!
Pats Ryklys
Prieš saulėtekįlaidį!

Na, žodžiu, labai greitai!
Oi, beveik tuoj pat!

Jis baisus kaip žvėris
Ir visus jis praris:
Ir varles, ir vėžius, ir upėtakį...

VĖŽYS. (Panikuoja)
Tai grėsmė valdžiai mano čia nejaugi?

(Kuo labiau nervinasi, tuo atbuliau kalba)

Kęsiupa aš to ne!
Kokskaž Lykrys, na neprantusu paik ait ligama!

(Šamui)

Išvakaryk varyk jį ir sapakyk, pakasyk, ne pasakyk,
Kad manęs ėsti negalima,
Bo aš užimtas arba užsiėmęs valgymo,
O gal valdymo,
Svarbu, kad rimtai reikalais.
Ir visai manęs nėra namie.

ŠAMAS.
Na ne nene nenene,
Grįšiu ten aš jau nebe...

Oi, kaip jis gražiai išlįs
Oi, kaip jis skaniai praris
Ir vėžius, ir varles, ir upėtakį...

O pirmiausia, nerangiausią Vėžlį –
Balų riterį!
Iš to namo su ragais...

(Prapuldamas)

Slėpkis, mama, su vaikais!


Trečia scena. Joje sukuriamas veiklos planas.

GRAMBUOLYS. (Vėl paleidžia burbulą)
Pabėgo.

VĖŽYS.
Kas pabėgo čia dabar tuoj pat netrukus,
Kad žinočiau man, tai yra aš?

GRAMBUOLYS.
Burbulas.

VARLĖ.
Oi vėžy, atbuly
Kas gi dabar bus?
Dabar padaryk viską, ką moki.

VĖŽYS. (Vaikšto galvodamas aplink sostą)
Aš dabar galvojasi, nes pavaikščiosiu man taip geriau.

VARLĖ.
Palauk, papūsių burbulų.
Ar tikrai tas žvėras, tas žvyras...

GRAMBUOLYS.
Žvėris.

VARLĖ.
Va tas, kaip sakiau, žvėris,
Ar jis mus visus  suris?

GRAMBUOLYS.
Ai, manęs turbūt neris,
Nes aš vabalas.

VĖŽYS.
Reikia dabar čia
labai rimtai pagalvotisi,
kaip su tuo žvyru ar žvėru
dailiai ar smailiai kovotisi...

GRAMBUOLYS.
Rykla jis, ne, Ryklys.
Taip Šamas Raima sakė.

VĖŽYS.
Oi, jūs nameliai nameliausieji,
Krisiu kovoj, neatsigausiu jau...

O kodėl krisiu?
Niekur aš nekrisiu, aš pabėgsiu...
Tiesiai atbulai į tą arba anąpusę,
Dar geriau iš karto abipusę.

VARLĖ.
Oi, Vėžy, atbuly,
Koks tu mano žioplas.

Palauk, papūsių burbulų.

Kam tau lėkti,
Kam tau bėgti į abiapusę,
Kam tau rėkti,
Kam tau slėptis,

Kam tau brautis,
Kam tau kautis?
Tu sėdėk, dairykis,
Ir gražiai valdykis!

Norėjau pasakyti, viską čia valdyk.

Palauk, papūsių burbulų.

VĖŽYS.
Oi kaip daug pasikalbėjaisi!
Burbulai nueina vėjaisi,

Na tai kas, kad gražu,
Rykla slenka pamažu,
Kur aš tau bepavaldysiu,
Rykla mus suės, net sysiu
Padaryti kur neturėsiusiu,

Oi, kaip bus man čia ne kaip!

VARLĖ.
Šamas sakė, kad Ryklys
Vėžlį pirmąjį suris...

VĖŽYS.
Oi, tu Varla žaliaake,
Maža ką tas Šmamė sakė,
Net jei sakė, kas teisybė,
Nu ir kas tas iš to y?

VARLĖ.
Tu atabulas klausyk,
Daugiau niekam nesakyk,

Palauk, papūsių burbulų.

Rykla turi rūmus, –
Vėžla namelius,
Ir dar šitokius gražius,
Dailiai padarytus, judriai pastatytus
Ir labai turtingus!

VĖŽYS.
Iš to man kas čia dabar.
Aš geriau pabėgsiu,
Ir pasipaslėpsiu,
Ir nebevaldysiu,
Oi, vėl noriu sysiu! (Išbėga į užkulisius)

VARLĖ.
Grambuoly, tu vabale,
Tabulia, anabulia,
Čia aš iš Vėžio išmokau,
Bet ir pačiai gražu.

GRAMBUOLYS.
M-hm.

VARLĖ. (Dar kažką norėjo pasakyti Grambuoliui, bet sugrįžęs Vėžys jai sutrukdo)

VĖŽYS. (Parbėga uždusęs)
Čiababyka, čiababyka,
Viską gaunu aš už dyką,
Ir dabar gavau:

Tąpusę, anąpusę aš apsižvalgiau,
Kai pasivaldysiu, padarysiu sysiu,
Kaip žadėjau dailiai, taip ir sutvarkiau.

Dabar belieka bėgti.
Bėgti galima jau.

VARLĖ. (Glamonėja vėžį)
Vėželi, tu mano kvaileli,
Apžėleli, atbulėleli,
Kur tu bėgsi atbulai,
Juk aplink vieni krantai...

(Pamačiusi, kad Vėžys keistai dairosi ir jos nesiklauso, surinka)

Ar gali pasiklausyti?

VĖŽYS. (Lyg nubudęs, bet labai ryžtingai, net patetiškai)
Ką nu, nu ką, dabar ką ką,

(Grasindamas)

Nedarysiu aš kaką
Čia į savo kelnes,

Toks jau mano griežtas būdas, –
Duosiu Ryklai aš į dūdą!

(Susimąstęs sau po nosim)

Arba pats gausiu,
Va taip.
Varla, tu Varla...

VARLĖ.
Yra Varla?

(Suokalbiškai)

Aš Varlė, žmona tavo ir vedlė,
Dar yr Grambuolys,
O kažkur – Vėžlys,
Juk tai tavo pusbrolis,
Ir gerai, kad pusglušis.

VĖŽYS.
Ką tu čia susigalvojai?

(Lyg supratęs, lyg nustebęs)

Mano atbulinei kojai
Pradeda darytis aišku
Ar tiktai nebus Vėžlys,
Tas, kurį užpuls Ryklys?
Tas, kurį skaniai suris,
Blizgančius dantis krapštys
Ir labai ilgai minės.
Ir jam bus skanu už dyką...

GRAMBUOLYS. (Galų gale pripūtęs bubulą, pats užsuka, užvynioja ir užriša).
Aš išmokau,
Aš išmokau,
Aš padirbau jį!

(Neša Vėžiui parodyti.)

VĖŽYS. (Nė kiek nesusidomėjęs pirštu pradurdamas balioną)
Eik sau!

GRAMBUOLYS. (Suglumęs)
Nepabėgo, bet prapuolė,
Ką dabar darysiu?

VĖŽYS. (Duodamas iš kišenės naują balioną)
Te, papūsi kitą.
(Svarbiausia, kad tas naujasis balionas ne apvalus, o pailgas, siauras kaip žarna. Dėl to vėliau bus daug juoko. Bet kol nepripūsi – nesužinosi. Kol Varlė aiškina klastingąjį planą Vėžiui, Grambuolys vis pučia  ir paleidžia, pučia ir paleidžia).

VARLĖ.
Tu labai gerai galvoji
Savo atbuline koja,
Bet kai ką nupaistai.
Gal tau reika vaistų:
Kirmėlių arba dėlių,
Gal pakrantės dilgėlių
Šian bei ten uždėti?
Tuoj papūsiu burbulų
Ir toliau kalbėsiu.

(Papučia)

VĖŽYS. (Apie burbulus)
Gražiai čia tau išėjo.

VARLĖ.
Tu dėmėkis ir tylėk,
Beklausydamas gulėk,
Kol aš tau kalbėsiu,
O kai žodžiai pasibaigs,
Mintį pats atspėsi.

VĖŽYS.
Ar užteks tiktai gulėti,
Aš galiu ir pabezdėti,
Man tatai pritiktų.

VARLĖ.
O kas iš to liktų? –

Nei namelių, nei valdžios,
Aš pradėsiu nuo pradžios.

Tuoj papūsiu burbulų
Ir pradėsiu nuo pradžių.

(Papučia ir gėrisi)

Nenuneigiamai gražu.
Bet užteks tuščių kalbų,
Pradedu nuo pat pradžių.

VĖŽYS.
Tai dar nepradėjai?

VARLĖ.
Na, ir pabezdėjai.

Reikia viską taip susukti,
Kad nereiktų niekur sprukti.
Ar pagauni mintį?

(Vėžys abejingai dėbso)

Padėsiu įminti.

Rykla – dar ne tvanas,
Va koks mano planas.

Tu ramiai bezdėkis, oi ne ne gulėkis
Ir rimtai domėkis.

(Ima rodyti veiklos planą, daug vaikšto ir skeryčiojasi. Vėžys domisi.)

Nebus baimės tau nei man,
Net ir būsimiems vaikams,
Jeigu tik jų bus.

Pažiūrėk, čia tu – Vėžys,

(Viską  parodo pirštu ilgu lakuotu nagu)

Čia – nevėkšla Grambuolys,
Šičia aš – daili Varlė,
Išsiskleidus kaip gėlė,
Ne kokia ten dilgėlė,
Kur ant kranto žydi,
Pažiūrėk – visa žalia,
Ir daili kaip lelija, –
Visos man pavydi.

(Gėrisi savimi, nes pamiršo, apie ką kalbėjo)

Ak, kas per dailumas,
Judesio grakštumas...

(Prisiminusi nutrūkusią mintį)

Ten ant kranto, jei teisybė,
Tūno Ryklio baisenybė,

Bet yra dar Vėžla,
Šimtametis kvėšla.

VĖŽYS.
O tas Vėžla, kas tas y,
Kodėl nepažįstu?

VARLĖ.
Kaip tai nepažįsti
Pusbrolio brangiausio?
Iš jo valdžią atėmei
Ir daugiau nebematei.

VĖŽYS.
A, tai tas su šarvais kur?

VARLĖ.
Aš atimt padėjau, –
Tiek prisikentėjau:
Viską sugalvojau,
Po to sudėliojau,

Ką daryti, kaip sakyti,
Kad gražiai išeitų.
Ir nebepareitų.

(Patyliukais Vėžiui į ausį arba į ausis, juk jis pats nežino, kiek jų turi)

O dabar teks padaryti,
Kad atgal sugrįžtų, –
Kautųsi su Rykliu.

VĖŽYS. (Nustebęs ir beveik susižavėjęs)
Na ir pavarlėjai,
na, tu sugalvojai...

VARLĖ.
Tiks ir tavo atbulinei,
Ir kitokioms kojoms.

VĖŽYS. (Pamąstęs ir iš karto pakeitęs nuomonę)
Aš pas brolio nors ir pusę neisiu, –
Tiek nesusileisiu,
Aš geriau sau pavaldysiu,
Kartais padarysiu sysiu,
Snausdamas papersiu
Ir kaip nors ištversiu.

VARLĖ.
Ką tu bevaldysi,
Mainkštaproti sysiau,
Jau čia pat,
Va antai
Tas saulėlaidėtakis...

GRAMBUOLYS. (Išdidžiai atneša Vėžiui  pailgą burbulą, kuriuo ir pats labai stebisi)
Va, galų galys padirbau!

VARLĖ. (Matosi, kad visos veiksmo  vadelės – jos žaliuose čiuptukėliuose)

Ką čia  prisidirbai?
(Lakuotu nagu nervingai susprogdina balioną, atsidaro savo rankinę, kažką iš jos išima ir duoda Grambuoliui)

Va, pripūsi šitą,
Bus atsiskaityta.

GRAMBUOLYS. (Jau pradėdamas pūsti iš Varlės gautą guminę pirštinę)
M-hm.

VARLĖ. (Kažką sugalvojus, baisiai susispurda)
Vabale, pala, sustok!
Čia prie mūsų prirėpliok,
Šalia patupėsi, gal naudos turėsi.

(Vėžiui į ausį ar ausis)

Tu sakei, pas Vėžlį neisi,
Ir gerai, ir nebereikia, –
Turim šitą žioplą vaikį (rodo į Grambuolį)
Tegul neša Vėžliui,
Šimtamečiui kvėšliui,
Žinią nuo tavęs,

Toj žinelėj parašysim,
Kad už dyką ir be kyšio
Leisim seniui kautis turnyre.

Šitaip jam patiks.
Jis tikrai užkibs.

Puls ant Ryklio,
Tas ant jo,
Bus ojo jojo jojo!

VĖŽYS.
O tai man kas tai iš to?

VARLĖ.
Tau nei bėgti, nei rėkti neteks
Ir už dyką mumiems atiteks
Arba Vėžlio namai,
Arba Ryklio tarnai
Ir jo rūmai baisingai turtingi...

VĖŽYS.
O manęs jie nemuš?

VARLĖ.
Kas tas būtų, kas muš? –
Nebebus iš tiesų jau kam mušti,

(Dainuoja)

Vandenėlis bus skaidrus
Ir povandenis gražus,
Ir galėsiu, kaip noriu paūžti...

VĖŽYS. (Taip pat dainuoja, gal net puola šokti su Varle)
Oi, kaip man patiktųsi,
Kad nieko nenutiktųsi,
Aš toliau pasivaldysiu
Ir darysiu savo sysiu!

(Staiga surimtėjęs, Varlei)

Raski popieros kokios
Ir rašykim nuo pradžios.

Tu laikai, o aš rašai,

Ne, darykim atbulai:

Tu pasilaikai, rašai,
Aš po to pasirašai.

(Abu rašo)

Grambuola, ateik čionai!

(Grambuolys atbėga su bebaigiama pūsti pirštine burnoje)

Va tau raštas, mes abu

(rodo į Varlę)

Jį surašėm vienu du,
Pasakyčiau pamažu,
Gerai apgalvoję.

Imk ir bėk su tuo raštu
Pas tą Vėžlį po lapu,
Kiek tik neša kojos.

GRAMBUOLYS.
Na nunešiu, kas iš to, jis skaityt nemoka...

VĖŽYS.
Va, kaip čia dabar išėjo,
Nieks visai nepagražėjo,
Aš geriau pabėgsiu.

VARLĖ. (Vėžiui)
Cic, sėdėk, žiūrėk, klausyk,

(Grambuoliui, labai meiliai, duodama papūsti burbulų iš savo burbulynės)

Tu, mažuli, pabandyk
burbulų papūsti...

(Tas papučia jos duotų burbulų, ir pasidaro visas patenkintas, nieko nuostabaus – juk pirmą kartą paleido teik dailių ir tobulų burbulų .
Varlė jam valdingai)

Nusišluostyk ūsus.

Žioplas padare, klausyk,
Daugiau niekam nesakyk,
Nusigauk pas Vėžlį,
Šimtametį kvėšlį,
Pasakyk jam, kad Ryklys, –
Pasipūtėlis bailys, –
Kviečia jį į dvikovą!

Ir taip pasakyk,
Kad jis baiseliausiai supyktų.

GRAMBUOLYS.
M–hm (Ir išbėga)

VĖŽYS. (Varlei)
Duok papūsiu burbulų,
Gal nusiraminsiu...

VARLĖ.
Ar nebus tas vabalas,
Tabulas anabulas,
Apseiliojęs apterliojęs
Mano burbulynės?


VĖŽYS.
Na tegul seiliojasis,
Jei išneštų kojas jis
Ir atabulias, ir tas,
Kurios priekinės, visas
Mano nuosavas visokias, –
Būčiau jam dėkingamas.

VARLĖ.
Oi, uždėk mums muziką,
Tą, kur  Kurperdingas,
O gal Kamperdingas,
Kur buvo pradingęs,
O paskui atradom,

Aš buvau be žado,
Kas galėjo muziką
Po lapu numesti,
Negaliu suprasti...

Ir kai dėsi, tai uždėk
Labaliai galingai.

VĖŽYS.
(Užleidžia muziką, Varlė ima šokti, jis ir pats jau būtų linkęs, bet suabejoja)

O kas bus, jei Vėžla neis
Ir į mūšį nesileis?

VARLĖ.
Kaip tai neis, kaip nesileis,
Jis juk balų riteris,
O Ryklys, – baisus žvėris, –
To tiktai ir tikisi...

(Svajingai, matosi, kad vaizdiniuose regi save)

Jam svarbiausia susikauti,
O po to gražuolę gauti
Už beribę narsą
Arba krist į karstą,
Su lapūkų vainiku,
apraudojimu gailiu...

Riteriams tai džiaugsmas,
O gražuolėms – skausmas,

Gaila, kad aplinkynėj
Tiktai vienas riteris...

VĖŽYS.
Oi, ir man taip tikisi
Arba panašiai.
(Staiga susirūpinęs)

Kur tas vabalas prapuolė čia dabar tuoj pat?
Lėtas šitoks pasitaikė mėmė kaip tai mat!

(Nustebęs Varlei)

Ar tau nesirodosi,
kad aš jau eiliuojuosi,
o per vidurius visokius
ir pasirimuojuosi?

VARLĖ.
Čia tik nervai, nebaisu,
Tuoj papūsiu burbulų.
Gal pašokime abu?
Aš net dainą sugalvojau
Mūsų atbulinei kojai...

(Bėga prie muzikos, paleidžia ją, ima dainuoti, po to šoka, o kol šoka grįžta Grambuolys, nieko jiems nesako, atsisėda ant savo akmens ir toliau pučia penkiapirštę burbulę. Vėžys su Varle jį pamato ne iš karto)

O Vėžla juk riteris,
Kaip mes ir tikimės,
Mūšin eis būtinai,
Ir kaip ten bebūtų,
Kažkurie rūmai
Mums atiteks tikrai!

(Pirmąkart sudainuoja viena, o kai ima kartoti nelabai sklandžiai prisideda ir Vėžys, abu šoka. Varlė gražiai, Vėžys atbulai. Šoka tol, kol vėžys pamato rameliausiai sėdintį ir penkiapirštę burbulę pučiantį Grambuolį).

Ketvirta scena, kurioje labai sunkiai, bet kai kas paaiškėja.


VĖŽYS.
Oi tu vabalas čia  pat?
Tpfu – išsigandau.
Ar buvai pas tą kaip mat!
Ar tu jį mačiau?

GRAMBUOLYS. (Pūsdamas penkiapirštę burbuolinę ir labai susikaupęs)
M-hm.

VĖŽYS. VARLĖ.
Ką jis sakė, kas toliau...
Pasakok mums įdomiau,
Kuo toliau - tuo mums svarbiau  pasidarosi...

GRAMBUOLYS. (Užsiėmęs pūtimu, judesiais pasakoja kuo įdomiau apie savo kelionę, jos nuotykius, aplankytus viešnabučius, na, visokias smulkmenas)
M-hm.

VĖŽYS. (Atima pirštinę ir sugrūda ją Grambuoliui į kelnes)
Baik čia pūstis, pasakiau,
Ar kalbėsi pagaliau?

GRAMBUOLYS.
Pats paskėt pūsti
Ir nereikia plūstis,
Kai pripūsiu pagaliau,
Bus gražu, o dar svarbiau...

VĖŽYS.
Ką čia paistai, po galų,
Mums visai neįdomu,
Gal netaipiai pasakiau,

(Neva meiliai)

Būt išgirsti malonu,
Ką kelionėje veikei
Ir ką Vėžliui pasakei.

GRAMBUOLYS.
Aš ropojau ir plaukiau,
Kapanojaus, pargriuvau,
Kol radau tą Vėžlį, šimtametį kvėšlį,
Kaip Jūs man ir sakėt.
Po lapūgais kveždantį,
Su vėžliukais krebždantį.

VĖŽYS.
Taip tu jį ir pamatei?

GRAMBUOLYS. (Vėl pučia ir pritariamai linksi)
M-hm.

VĖŽYS.
Tai ar tu jam pasakei?

GRAMBUOLYS.
M-hm.

VĖŽYS. VARLĖ.
O ką jis, na tas Vėžlys?

GRAMBUOLYS.
M – hm.

VARLĖ.
Ar suprato?

GRAMBUOLYS. 
(Kratydamas galvą ir rodydamas, kad nesuprato)
M-m...

VĖŽYS. (Atima pirštinę, aptalžo ja vabalui šonus ir vėl sukiša jam į kelnes)
Aš dabar nesuprantuto,
Greitai man paaiškink tuto,
Kur tiek laiko vaikšteni,
Nieko gero neneši?
Tai kur tu buvai?

GRAMBUOLYS.
Pasa Vėžlį.

VĖŽYS.
Tai ar pasakei?

GRAMBUOLYS.
M-hm.

VĖŽYS. VARLĖ.
O ką jis, na tas Vėžlys?

GRAMBUOLYS. (Labai dramatiškai)
Aš jam taip pasakiau:
Varlės kvarkia, žuvys verkia,
O Perkūno oželis mekena,
Kad po krūmais, Ryklio rūmuos,
Siaubas baubas gyvena...

VĖŽYS. VARLĖ.
Bet mes taip nerašėm,
Taip sakyt neprašėm.

VĖŽYS.
Va kaip čia dabar išėjo,
Negi tas nuėjo vėjais,
Kur padiktavau,
Kaupias ašaros akyse,
Tuoj prisidarysiu sysiu.

(Kiek pasėdi ramus)

Jau pasidariau,

(Grambuoliui)

Tiekiai to, sakyk toliau.

GRAMBUOLYS.
(Nieko nesako, tik pučia pirštinę)

VARLĖ. 
Visą tiesą tučtuojau,
Klok ant dugno pagaliau,
Ir akių čia nevartyk!
Ne tokių mes matėm,
Ne tokius pastatėm
Į jų tikrą vietą.

GRAMBUOLYS.
M-hm.

Bet negirdi Vėžlys,
Šimtametis kvėšlys,
Ką aš ten ilgiausiai
Jam sakau į ausį...

(Paslaptingai)

Jis beveik ant kranto buvo...

VĖŽYS.
Tai tu jam nepasakei?

GRAMBUOLYS.
Pasakyti pasakiau,
Bet kad jis negirdi...

VARLĖ.
Aš visai išsivargau,
Atsigulsiu pagaliau... pailsėsiu irgi.
(Eina gultis, gal į kokį hamaką, žinoma, apsižiūri nagus ir paleidžia burbulų?)

GRAMBUOLYS.
M-hm. Ir aš paliusėsiu...

(Įsitaiso prie akmens).

VĖŽYS. (Priropoja prie Grambuolio ir klausia)
Tai Vėžlys taip ir nežino?

GRAMBUOLYS.
Žino.

VĖŽYS. VARLĖ.
Tai iš kur?

GRAMBUOLYS.
Mat atskrido Baublys
Ir pradėjo baubti.
Baubė baubė, kol Vėžlys
Teikės susikaupti.

Ir išklausė Vėžlys,
Ką į ausį Baublys
Jam garsiausiai baisiausiai baubojo...

VĖŽYS.
Tai jau žino Vėžlys?

GRAMBUOLYS.
Kai tik tas Baubla pasakė,
Vėžla šitaip spyrė, –
Ir mauruosna ir dumbluosna
Piktas nusiyrė.

VĖŽYS.
Ar tiktai nebus Vėžlys
Imtis ruoštis dvikovai?

(Varlei, nusiraminęs ir romantiškas)

Šitiek metų mudu du
Abu vienu tiku du...

VARLĖ.
Kas tie metai,
kas iš jų,
Tų daugybė kaip dantų...

VĖŽYS.
Tu gi neturi dantų...

VARLĖ.
Bet turiu liežuvį,
Jis teisybę turi,
Kas, kad panešiotą,
Irgi apdergliotą,
Net neįgaliotą,
Gal ne taip čia pasakiau,
Bet teisybę padariau,

Ko tik reiks, tą aš turėsiu,
Kur tik reiks, ten aš suspėsiu
Viską suplanuosiu...

VĖŽYS.
Ir sureguliuosi,
Kaip gerai, kad paprastai
Aš valdytis atbulai,
O Varlė man padeda...

VARLĖ. (Grambuoliui, lyg užmiršusi)
Ką ten sakė tas Vėžlys?

GRAMBUOLYS.
Oi, supyko Vėžlys...

Penkta scena, kurioje pasirodo Vėžlys, ir atsitinka kitokių dalykų.

VĖŽLYS. (Dar užkulisiuose)
Kur tas niekšas Ryklys?
(Didingai įeina į sceną)
Aš to siaubo, to baubo neboju,
Su raguotu Rykliu,
Neraliuotu bailiu
Aš kaip riteris dvikovon stoju!

GRAMBUOLYS. (Vėl paleidžia penkiapirštį burbulą)
Pabėgo...

VARLĖ.
Kas pabėgo?

VĖŽLYS.
Ar Ryklys?
Pasipūtęs ir bailys...

VĖŽYS.
Vai tai tai,
Vai tai tai,
Kaip man bus dabar gerai ...

(Vėžliui)
Gali eit namo.

VĖŽLYS. (Išdidžiai)
Aš ir dabar namie.

VĖŽYS.
To tiek. (Grambuoliui)
Tai sakai Rykla pabėgo?

GRAMBUOLYS.
Taip aš nesakiau.

VĖŽYS. VARLĖ. VĖŽLYS.
Pats sakei ką tik “pabėgo”,
Kas gi pagaliau?

GRAMBUOLYS.
Burbulas...

VĖŽYS. (Supykęs grėsmingai puola prie Grambuolio)
Kaip čia spirsiu kur žemiau...

(Grambuolys pasprunka, Vėžys, pamatęs, kad nepagaus, atsisuka į Vėžlį. Nedrąsiai)

Tu geriau dar neik namo.

VĖŽLYS. (Išdidžiai)
Aš ir taip namie.

VARLĖ. (Prisigretinusi prie Vėžlio)
Kas gi mus dabar užstos,
Kas nelaimėje paguos?

VĖŽLYS.
Aš sakiau, su Rykliu,
Netašytu kvailiu
Aš kaip riteris dvikovon stoju!

VARLĖ. (Plodama delnais ir šokinėdama)
Bravo! Bravo! Vėžly,
Šimtameti kvėšly,
Mes visi nuoširdžiausiai tau pritariam,
Puikūs tavo šarvai,
Nugalėsi lengvai
Tu, – seniausias šauniausias iš riterių.

VĖŽYS. VARLĖ. GRAMBUOLYS.
Oi tai jau ta taipa taip!

VĖŽYS.
Nu gražiai pasakėm,
Net toms išverstakėms
Siurbėlėms ir Nėgėms
Būtų ko stebėtis.

VARLĖ.
Ne vieta derėtis,
Kas gražiau pasakė,
Aš ar išverstakė Siurbėlė su Nėge.
Mums dabar svarbiausia
Kur, kada, kaip kausis
Mūsų riteris Vėžla
Ir iš rūmų tas Rykla.

VĖŽYS.
Tas dalykas ypatingo
Galvojimo prašosi,
Jei rimtai nepamąstysi,
Oi, vėl noriu sysiu...
(Išbėga)

VĖŽLYS.
Sysiu nieko nepakeisi,
Aš vis tiek į kovą eisiu,
Kad ir kur ji vyktų
Ar ant kranto, ar dugne,
Ar pakrantės dumbluose,
Kas beatsitiktų...

GRAMBUOLYS. (Pripūtęs pirštinę, užsukęs, užrišęs laksto rodydamas visiems, bet ieškodamas Vėžio, nes nori jam pasirodyti. Kai Vėžys, taisydamasis kelnes, grįžta iš užkulisių)

Va, žiūrėk kaip padariau,
Ar dabar jau tiksiu?

VĖŽYS.
Čia nepasiliksiu,
Ar čia bus kova ar ne?
Mano kūne nežinia,
Pusbroli, ką veiksi?

(Tuo metu Grambuolys vis nori parodyti savo pūtalą, bet niekas juo nesidomi)

VĖŽLYS.
Pasiruošęs, pasipuošęs,
Apsikrėtęs drąsumu
Aš į mūšį žūtbūtinį
Viens klastingai išeinu.

Aš tą netikėtą priešą
Apeisiu iš tolo, iš lėto,
Priėjęs garsiai paklausiu:
“O ką čia po krūmu veiki”?

Tada kad jau žiebsiu tai žiebsiu,
Negyvą ant žemės patiesiu.

(Susimąsto)

O koksai yra Ryklys,
Ir pro kur anas išlįs?

GRAMBUOLYS.
Jei stovėsi ir galvosi,
Nieko sau nesužinosi.
(Nustebęs)
Gražiai pasakiau.

VARLĖ.
Tu geriau keliauk...

VĖŽYS.
Ryklio galvą gauk,
Aš kur nors ją pasidėsiu,
Vis sėdėsiu ir  žiūrėsiu,
Ir alsuosiuosi, ir didžiuosiuosi,
Kad tokią turiu, kad ji mano.

(Vėžlys dar dvejoja, eiti į kovą ar ne, bet pripuola Varlė)

VARLĖ.
Ko sustojai va čia
Nežinia, nejučia,
Lipk į krantą, ten dvikova laukia.
Toks turnyras puikus
Tau tikrai nebaisus...

GRAMBUOLYS.
Šamas Raima pakrantėm atbraukia...

VARLĖ. (Nekantraudama, kad Vėžlys kuo greičiau pultų kovon, veja  šalin Grambuolį)
Nesipink čia man po kojom,
Mes ne tokią sugalvojom
Visa ko atomazgą.
Lai tik eina Vėžlys, šimtametis kvėšlys,
Ar čia ne užuomina?..

GRAMBUOLYS.
Manęs tai nedomina,
Aš išmokau pagaliau pasipūsti kuo dailiau,
Jau galiu įtikti, amžiams pasilikti.

VARLĖ. (Piktai)

Dink į pakraščius greičiau,
Aš dabar ir kuo gražiau
Pasakysiu kalbą.

(Kalba Vėžliui, kuris visą tą laiką tvarkėsi savo šarvus)

Bravo, bravo Vėžlys,
Šimtametis kvėšlys,
Mes visi nuoširdžiausiai tau pritariam.
Puikūs tavo šarvai,
Nugalėsi lengvai,
Tu, seniausias, šauniausias iš riterių.

GRAMBUOLYS.
Vienąkart jau taip sakei...

VARLĖ. (Piktai)
Nesikišk, žioply, gerai?

VĖŽYS.
Veski, Šame, visus,
Kur tas namas baisus,
Ryklio namas raguotas naguotas,

(Vėžliui)

Jei sugrįši pas mus,
Karaliūne narsus,
Ryklio rūmus mes sau atiduosime.

VARLĖ. (Kumšteli Vėžiui, ir tas čia pat pasitaiso)

VĖŽYS.
Kaip sakiau,
Kai sugrįši pas mus
Visokiausiai narsus,
Laurais maurais tave vainikuosime!

Šešta scena, kurioje daug judesio ir maža tvarkos. Palydų ir laukimo sąmyšis.

Didelis sujudimas, Vėžlio palydos, kas šoka, kas ploja, kas uodega makaluoja.

VĖŽYS.
Cha, Ryklys tuoj išlįs
Ir kardu kaip vėzdu jam žybterės.
(Ploja delnais, kad visi atkreiptų į jį dėmesį)

Ei, ruoškitės!

VISI.
Kam?

VĖŽYS.
Arba karūnavimui, arba sutiktuvėms, arba įkurtuvėms, arba paleistuvėms, arba laidotuvėms.

GRAMBUOLYS.
Pabėgo...

VĖŽYS.
Kas, Vėžlys?

KITI.
Ar Ryklys?

GRAMBUOLYS.
Ne, ta nesąmonė.

Čia ir baigiasi veiksmas po vandeniu, daugiau nebematysim ir nebegirdėsim tų veikėjų. Nors, kas žino, pasakose visko pasitaiko. Dar susitiksim, juk jie išeis nusilenkti.

ANTRAS PAVEIKSLAS
(Daug trumpesnis už pirmąjį)

Krantas. Turėtų būti krūmų. Didingai ateina Vėžlys. Dairosi, ieško Ryklio. Atsikosėja, kad balsas būtų skardesnis.

VĖŽLYS.
Kur čia niekšas Ryklys?
Ar girdi, kad tavęs aš neboju,
Su raguotu Rykliu,
Kaip bet kokiu bailiu
Aš – pats riteris –  dvikovon stoju.

(Išsitraukia iš už diržo kumštinę pirštinę ir meta ant žemės)

Va tau pirštinę metu
Ir į dvikovą kviečiu.

(Prisiminęs, kad ketino elgtis kitaip)

Ai, kaip aš apsirikau,
Visą kovą sumaišiau:
Pradžią su galu,
Tiesą su melu.
Juk sakiau,
Iš nugaros aš prieisiu iš pradžios
Ir gudriai paklausiu,
Atsakymą gausiu,
O tada jau žiebsiu,
Žolėse patiesiu...
Žuvo mano planas...

(Sustingęs kaip paminklas laukia priešo, bet jo niekur nesimato)

O gal ne, gal Šamas
Ne ton vieton atvedė?

(Šaukia į visas puses)

Kur pradingo Ryklys,
Mano grobis bailys?
Tiek karingų svajų prisvajota...
Lįsk iš krūmų kaip mat,
Susikausim čia pat!

(Dairosi, visas nustebęs ir abejoja)

Taip didingai turnyras atrodė,
Negi nieko nebus,
Gal vaikai, gal vilkai jį pagrobė?

(Atsigula ant žemės ir ima niūniuoti. Tame niūniavime kai kuriuos žodžius galima suprasti)

Va kai aš su vyrais
Pabalėj sėdėėėė,
Jie mane degtinės
Atnešt pasiuntėėėėė

Bėgau kiek galėjau,
Oi, kaip aš skubėjau...

(Sušlama krūmai, pasirodo Sraigė. Labai daili. Vėžlys ją pamato, nustebęs žagsi ir visas susipergyvenęs nežino ką daryti. Nežino labai ilgai. Tai yra Meilė iš pirmo žvilgsnio. Vėžlys stengiasi kuo mandagiau prisistatyti)

Aš Vėžlys – gana stiprus,
Turiu snapą ir nagus,
Jums be galo nuolankus,
Ir ant kranto, ir dumble
Šaukia riteriu mane,
Tam šaukimui pritariu.

Aš į mūšį atėjau
Susikauti kuo greičiau
Su Rykliu
Nasruoliu niekadėjum,

Ar nebuvo žvėris, kurio vardas –Ryklys–
Čia po krūmais su rūmais atėjęs?

(Vėžys užkulisiuose, iš dugno)

VĖŽYS.
Aijajai kaip skauda,
Bangos blaško naudą
Į visas šalis.

Tabulia anabulia
Visa kas atabulia
Kas ir ką praris?

Oi nebevaldysiu,
Nesusilaikysiu,
Va vėl noriu sysiu,
Jau prisidariau...

VĖŽLYS.
Ten lemena Vėžys, mano pusbrolis.

Visą gražų rudenį,
Kožnądien po pusdienį
Darbą tą darbuojau
Ir šarvus šlifuojau.

Va dabar jie šitaip blizga,
Ir galėčiau kautis,
Tik kur priešą gauti?

Gal matei, kaip žvėris,
Tas kur vardas –Ryklys–
Čia po krūmais su rūmais atėjęs,
Tyliai vienas šiaip sau šmirinėjo,

O visi prie kranto
Dėl to nusigando...

SRAIGĖ.
Ne, nebuvo, Vėžly,
Čia atėjęs Ryklys,
Po šiuo krūmu tik aš vaikštinėju.

VĖŽLYS.
Kaip tu man patinki,
Balų Sraige puiki,
Su ragučiais lyg dviem kaspinėliais,

(Puola riteriškai prieš Saigę ant kelių)

Tu žinot privalai,
Kad nuo šiol tau dorai
Vėžlio kardas ir šarvai tarnauja.
Tau aš ranką tiesiu,
Tau aš širdį skiriu
Ir šį žiedą priimti maldauju...

(Iš kažkur ištraukęs, gal vandens leliją, Vėžlys įteikia Sraigei. Ta paima žiedą ir priglaudžia prie skruosto, iš to Vėžlys supranta, kad įvyko Meilė)

UŽDANGA