Trumpi dviejų kelionių užrašai

Pirmas

-Man patinka taip gyventi, ir nuo nieko niekada nepriklausyyyt! – prie Neries krantinės prilipusios jachtos „Ryga“ kapitonas pritildo muziką. Džordana liaujasi spiegti, kapitono padėjėjas baigia rūkyti, ir į laivą subyra nuo karščio apleipę turistai.
-Kada plauksim?
-Ai, tuoj. Palauksim, kol dar žmonių ateis.
Visi sulenda po stogu ir piktinasi, kad laive nepardavinėja ledų. Po stogu sulenda širšės ir taip pat piktinasi, kad niekas nevalgo ledų.

(Ten, kur švilpikai)

Tatrų kalnuose mus supakavo į keturvietį keltuvą ir paleido kilti aukštyn. O apačioje stovėjo toks senas „Žiguli“ ir žmonės kirto medžius. Tomas, po vairavimo beprotiška Lenkijos trasa atgavęs jėgas slovakiškame hamake prie baseino išsaužytomis plytelėmis, skaičiavo grybus:
- Vienas raudonikis, va, dar baravykas...
Keldamiesi į aukščiausią viršūnę, apačioje pastebėjome ir daugiau įdomių dalykų: vieną baltą guminę šlepetę; plastikinį butelį mineralinio vandens; visai nesurūdijusį vamzdžio galą; raudoną „Nike“ kepurę; firminį maišelį; akinius nuo saulės; pasipūtusį švilpiką, besikasantį pažastį.
Kai pagaliau pakilome, džiaugėmės, kad neradome sniego – mano brolis kalnų papėdėje paliko megztinį ir į debesį lindo šiek tiek drebėdamas.

(Ten, kur maži balti šunyčiai)

Kažkur tikrai padarėme klaidą. Gal kai slovakiškos vengriško guliašo interpretacijos pilnais pilvais užsimanėme dar truputį kalnų, gal kai pranykome miške grybauti, o vėl atsiradę prie mašinos užtikome čigoną, tyrinėjantį nuo dulkių patamsėjusią prie lango pritvirtintą Lietuvos vėliavą, ir nenorėjome pirkti jo raudonikių, o gal kai prie prekybos centro neapibėrėme kronomis kito tridančio čigono, tiesiančio ranką ir slovakų, vengrų, lenkų ir gestų kalbomis reikalaujančio: „Pani, tri karuni, tri karuni! “.
Už bausmę mus įtraukė Tatrų serpantinai, kuriais važiuojant tekdavo daryti tokius staigius posūkius, kad Tomas tvirčiau griebdavosi vairo, aš – sėdynės ir jo rankos, o brolis nuo galinės sėdynės sušukdavo:
-Ei, nepamesk ratų!
Tamsa atslinko iš kelią ryjančių eglynų ir grasino sučiaumoti mus, staiga prisiminusius šviežią istoriją apie nusišėrusią Baltarusijos pabaisą, apie kurią pasakojo per žinias. Staiga automobilio šviesos užgriebė surūdijusį kelio ženklą, asfaltas pasidarė lopiniuotas kaip elgetos švarkas, ir aš garsiai susimąsčiau:
-Visai kaip siaubo filmuose – iš pradžių viskas gražu, o paskui sutemsta, kelias darosi vis prastesnis, o vargšai turistai nakvynę randa viešbutyje pas iš pažiūros malonų žudiką maniaką...
-Kada bus tas lemtingas posūkis? – atsklido nuo galinės sėdynės.
Žemėlapyje pažymėto kempingo nebuvo nė kvapo, miško medžiai slėpė žvaigždes, ir iš trijų krūtinių ištrūko palengvėjimo atodūsis, išvydus giliame kaip šulinys slėnyje žiburiuojantį kaimelį. Susisupome į megztinius ir pėstute patraukėme ta kryptimi, kurią rodė ženklas su užrašu „Pensionas“.
Šniukštinėjome aplink kaip dideli tarakonai, ilgesingai dairėmės į apšviestus namų langus. Vietoj pensiono radome tik niūksantį nebaigtą statyti pastatą be langų.
Po gero pusvalandžio paieškų įvirtome į elnio ragais nukabinėtą barą. Savininkas mikliai atsistojo prie lentynos, nukrautos alkoholio buteliais, ir išspaudė profesionalaus barmeno šypsenėlę.
-Mes ieškome vietos pernakvoti. Matėme pensiono reklamą, bet jo neradome. Gal galėtumėte pasakyti, kur tas pensionas yra? - griebėme jautį už ragų.
-Taip taip, pensionas yra, - pusiau lenkiško, pusiau slovakiško patvirtinimo ilgai laukti nereikėjo.
-O kur?
-Pensionas yra – bus, - baro šeimininkas, maloniai šyptelėjęs, ėmė rakinėti dantį.
-???
-Kitais metais. Dar nespėjo pastatyti. Taurelę borovičkos?
Iš šviesaus baro vėl įkritę į naktį, patyrėme mažytę tarpusavio santykių krizę. Ji tęsėsi tol, kol, suskaičiavę n vingių, atsidūrėme miestelyje prie ežero – ten, kur lenkas šeimininkas turėjo laisvą palėpę su televizoriumi.
Ryte mus, kraustančius į mašiną savo turtą, apuostė mažas baltas šuo, panašus į siūlų kamuolį. Po šuns pasirodė priebutį šlavinėjusi moteriškė gėlėta prijuoste.
-A eto skolko stoit? – pamojo ranka mūsų pusėn.
-Izvinite – čto?
-Nu, skolko stoit?
-Naša mašina?
-Net, net, etovo – malenki belo!
-Sobaka?
-Da, malenki belo! Skolko stoit?
-Mi neumejem sobaku...
Tą rytą kiekvienas sau galvojome – kokia keista šalis. Pakele, dešine puse, lėtai tapnojo mažas baltas šunytis. Tikriausiai nemokamas.

(Kaip randamas tobulas vynas)

Kai priartėjau prie saulėgrąžų lauko gale įsikūrusio kempingo tualeto kriauklių, nuo jų mikliai spruko tuntas juodų vabaliūkščių. Mano gyslomis tekėjo vengriškas buliaus kraujas, apsimetęs vynu, todėl garsiai nusijuokiau ir nusprendžiau visiems atkeršyti nevalydama dantų.
Nuo manęs truputį trenkė svogūnais ir išsivadėjusiais linksmybės likučiais – viską radome viename vyno rūsyje. Paskui prisipažinome vienas kitam: niekada nedainuosime „O, Sole mio“ taip, kaip švenčiantys italai, ir niekada nepaaukosime savo nugaros ploto, kad išsitatuiruotume savo šalies kontūrus, kaip tai padarė tobulo vyno ieškanti australė.
Autobusiukas, vežiojęs nuo vieno vyno rūsio prie kito, galiausiai pavargo ir nupūškavo atgal į miestą, nusiveždamas pilką Tomo megztinį, ant kurio taip mėgdavo tupėti laumžirgiai ankstyvose žvejybose. Mes išpuolėme iš rūsio ir bandėme vytis, bet autobusiukas tik mirktelėjo žibintais ir dingo už kampo. Dievaži, mes tą megztinį vijomės!
Po visko, o ypač po megztinio netekties, maži juodi vabaliukai kėlė tik juoką. Naktį sapnavau saulėgrąžas ir vėsią upę, nors brautis į sapnus teko labai atkakliai – palapinę krėtė knarkimo drebėjimas, ir ryte, kai iš jos išlindo puikiai pailsėjęs žilagalvis spalvotais šortais, mes su broliu susiradome palapinėje pamestus akinius, užsikabinome ant nosių ir piktai įsispoksojome tiesiai į jį. Užtat duše visą pusvalandį dainavo Bjork, apsimetusi, kaip vėliau paaiškėjo, stambia rudake slovake purvinais marškinėliais.

Antras

„Ryga“ sudreba, ir mes pradedame plaukti. Srovė neša žemyn, tiesiai link Šilo tilto. Kad kiek, mūsiškė jachta užkabintų ilgas žvejų meškeres arba guminę automobilio padangą, pamirštą seklumoje. Bet ji vis girgžteli ir išsisuka, griežtai laikydamasi dešinės pusės. Plaukiame pro vaikais užkimštą maudynių vietą, benamių guolius, mezginius išsitraukusias chalatuotas pensininkes, pakrantėse medžiojančius katinus, alaus buteliais barškinančius jaunuolių būrelius.

(Ir vamzdžiuose gyvena žmonės. Ypač prie Dunojaus)

Žingsniavome Dunojaus pakraščiu, varvindami vasarinio prakaito lašus ant kreivo grindinio. Nuo upės kas keliolika minučių atsklisdavo salstelėjęs smarsas, mes su broliu įkniaubdavome nosis į delnus, nepamiršdami žiūrėti po kojomis. Gatvės su kas keletą metrų juoduojančiomis duobėmis ir darbininkų paliktais tuščiais aptvarais, už kurių kėpsojo krūvos vamzdžių, nurimusių mašinų ir linksmai žibintų šviesoje žaliuojančių tualetų būdelių, vedė tiesiai į krantinę. Vienas po kito upėje sumirgėdavo žiburiais švytintys laiviūkščiai – nuo jų atsklisdavo juokas ir šampano taurių dzingsėjimas.
Pasišviesdami mobiliaisiais telefonais žemėlapį, vilkome kojas link tikslo – laivo, turėsiančio plukdyti mus pačiu Dunojaus viduriu. Tikslaus maršruto nežinojome, užtat bilietus užsakinėjęs vyrukas hipiškomis garbanomis keletą kartų pabrėžė: taurė šampano ir vyno arba kokio kito gėrimo į bilieto kainą įskaičiuota. Mes nė neketinome ginčytis, nors, pakėlus aukso spalvos gėrimą prie lūpų, pro minkštais kilimais išklotos jachtos langą dvelktelėjo toks pat kvapas, koks įsliuogia į plaučius, karštą vasaros dieną plaukiant Nerimi benamių išgulėtomis pakrantėmis. Jie ten turi susisukę savo guolius nelyginant lizdus, ir niekada nemojuoja turistams, besispjaudančių jūrinukėmis apsirengusių vyrų valdomoje jachtoje „Ryga“ stumdantiems baltas plastikines kėdes. Palankaus švilpimo sulaukiama tik iš krūmuose alaus buteliais barškinančių jaunuolių, seklumose besiturškiančių mažių, o kartais dar aploja pakrantėmis savo šeimininkus vedžiojantys šunys.
Brolis keliais žingsniais peršoko perėją, ir mes atsidūrėme tiesiai prieš krantinėje suverstus, nakties tamsoje vos boluojančius, vamzdžius. Jų grasios skylės kaip tik tiko landžiojimams.
-Ei, lendam, kas greičiau! – sušukau, ieškodama geresnės skylės.
Tomas akimirksniu pradingo vamzdyje, todėl nusprendžiau, kad lenktyniauti neverta – laimės jis. Neišdrįsčiau dar kartą su juo lažintis iš porcijos guliašo, kaip kažin ką.
Vėl tapnojome į priekį, kol už nugaros išsiplėtė raudona marškinėlių dėmė.
-Kur tu ten įstrigai?
-Na, vamzdžiai... Jau buvo užimti. Įlindau į vieną – žmogus miega. Pabandžiau kitą – jo draugelis snaudžia. Trečiame daiktai sukrauti.
Ir mes, tuo metu jau radę nakvynę pigiame viešbutuke, kur rytais patiems teko nugabenti paklodes kelis aukštus žemyn, į administraciją, iššiepėme dantis.

(Meilė ir neapykanta Budapešte)

Tas mažas megztas šalikėlis, primenantis mėlyną voratinklį, kabojo tiesiog vyno parduotuvėmis, suvenyrų prekeivių staliukais ir nuo muzikos sprogstančiomis kavinaitėmis užverstoje gatvėje. Gatvėje, kurioje patiklius turistus į naktinius klubus vilioja blondinės didelėmis akimis, o išeinančius nesikuklindami apiplėšia apsaugininkai. Raudonu šriftu spausdintas įspėjimas apie šią vengrišką klastą kabojo prakaitu persisunkusiame studentų viešbutyje, vadinamajame hostelyje. Jo negrabiai nupaišyta, bet ryški iškaba skelbė: „Domino“. Azartu dvelkė prabangūs marmuriniai laiptai ir koridoriuje pastatyta sofa, užtiesta aksominio raudonio užklotu.
Mums beskainiojant nuo pakabų korteles su kvietimais apžiūrėti miesto įžymybes, koridorius prisipildė dusulingo kvėpavimo. Marmuriniais laiptais nusileido į juodą aprangą įsuktas apsaugininkas, nuplumpino prie raudonosios sofos, atsargiai išsitiesė ant jos ir užmerkė akis. Rankas tvarkingai susikišo po galva. Jo batai blizgėjo švara.
Pakerėti savotiškos raudona-juoda interpretacijos, tik vyptelėjome, išgirdę gailų administratoriaus „Sorry, we‘re full now“.
Prieš uždarydama sunkias „Domino“ hostelio duris, spėjau pastebėti primerktos apsaugininko akies blykstelėjimą.
O paskui atsidūriau prie šalikėlių krūvos ir viską pamiršau.
- Čia garsusis Budapešto turgus – reikia į jį užeiti, - pasiūliau, kimšdama į kuprinę trečią šalikėlį.
Po trijų žingsnių brolis sustojo:
-Čia ta vieta ir situacija, kai padarei mane senberniu.
Juodakė vengrų mergaitė prasilenkdama šyptelėjo. Juk nesuprato.

Trečias

Truputį padejavusi ir išlindusi iš po Šilo tilto, „Ryga“ ima suktis. Turistai spragsi fotoaparatais, žmonės krante rodo į mus ir mojuoja. Srovė pagauna pripučiamą guminę valtį su dviem irklais bet kaip mosuojančiais pypliais ir neša į patį upės vidurį, tiesiai į jachtos šoną. Išsigandę susidūrimo, pypliai ima dar skubiau irkluoti, o nuo kranto pasipila situaciją pastebėjusių dėdulių arbūziniais pilvais šūksniai:
-Plaukit čiaaa! Kur jūsų tėvai, bliat!
Kapitonas keikteli, vaikų valtis švelniai bumpteli į jachtos šoną ir atsklidusi banga neša juos tolyn, galbūt – tiesiai į piktų dėdulių nagus. Ant denio virsta plastikinės kėdės – turistų pypliai nepasidalina sėdimų vietų.

(Kelios gražios detalės)

-Vienas, du, trys... Ooo, penktas visai galingas! Šeši, septyni...
-Ką čia taip skaičiuoji? – klausiu brolio.
-Myžalus.
-Ką?!.
-Pažiūrėk – kas per miestas Budapeštas, kiekvienas kampas apmyžtas! Smirda…
Parkuose po krūmus šmižinėja žmogeliai, nesikuklinantys nusilengvinti tam neskirtose vietose. Keliaudami į salą su po fontanu leipstančiais miestiečiais, kampus apeiname iš tolo, bet aš dėl viso pikto priekaištauju:
-Reikia pastebėti ir gražius dalykus!
Tada mes keliaujame prie Balatono, kuriame randame mažiausiai tris negyvas žuvis, tikrą siusiojantį berniuką ir miestelį, kur džiovintomis paprikomis paklabinėtoje suvenyrų talpykloje mus supažindina su Bosu, nuomojančiu kambarius. Apsirūpine nakvyne, patenkame į pati audros su žaibais sūkurį, ir šokuojame į artimiausią barą, kad išvengtume skraidančių prekeivių iškabų, dūžtančių molinių varpelių šukių, dulkių ir lietaus. Ironiškai besišypsantis barmenas prikliukina į alaus bokalus sulčių, už durų trankosi žaibai, ir ant pečių nusileidęs vakaras prislegia taip, kad krentu tiesiai į Tomo akis, žalias kaip tas ežeras Tatruose.

Paskutinis

„Ryga“ stukteli į krantą. Vienas iš turistų pyplių jau kelia koją lipti, kai prišoka kapitono padėjėjas:
-Palauk, kur eini, tiltelį padėsiu!
Pyplys – beveik į ašaras, tėvai žada ledų, mes išlipame paskutiniai ir paspartiname žingsnį, kad spėtume anksčiau. Ir pirmiau už vapsvas. Pečiais susistumdome su nauja turistų siunta. Visi šiandien atradome savo naują nuosavą Vilnių.