„Sugrįšiu...“

Tunise tądien snigo jazminų žiedlapiais...
Monastyro oro uosto oras buvo pritvinkęs atvykstančiųjų džiugesio ir išvykstančiųjų graudulio. Apgaulingai tikėjome, jog mūsų laukianti savaitė  šiame šišos dūmais bei alyvuogių aliejumi prakvipusiame krašte, išsitęs į begalybę. Tam tikra prasme buvome teisūs – krislelis Sacharos smėlio ir trupinėlis arabiško nuoširdumo amžinai liks mūsų širdyse. Stovėjome ir nedrįsome net kvėpuoti, kad per greit nesugertume į save viso laukiančio gerumo. Širdys spurdėjo lyg tie neramūs, triukšmingi žvirbliukai akacijų krūmuose. Saulės spinduliai įsiskverbė kažkur giliai po krūtine ir kuteno  kuteno...

Dar niekada nemačiau, kad žmonės taip šypsotųsi. Toje šypsenoje gali paskęsti, prapulti, ištirpti... Nepamenu sunkiai ištariamų arabiškų vardų, bet puikiausiai prisimenu kiekvieną šypseną. Po metų grįžusi į tą nuostabią šalį, žmones pažinčiau iš šypsenų. Prieičiau ir sakyčiau: „Ei, labas žmogau, kurio akyse žaidžia saulės zuikučiai, o lūpos prasiveria lyg į krantą dūžtanti šilta ir jauki  Viduržemio jūros banga. Labas, žmogau, ar prisimeni mane? Aš iš tos šalies, kurioje žmonės šypsosi retai... „
Esu tikra, kad jie prisimintų ir linksmai lietuviškai pasisveikintų: „labas rytas, suraitytas! “
Dar pridurtų prancūziškai: „Bonjour! “
Ir pasiteirautų angliškai: „How are you? “
Na, o jei ir neprisimintų, sutiktų kaip artimiausią draugą ar giminaitį. Jie kiekvieną  sutinka lyg labiausiai laukiamą ir pasiilgtą. Gera...

Amžinybe dvelkianti Sachara pasitiko išdykėliškai šėliodama. Nuo galvos iki kojų apipylė dovanomis: rieškutėmis žėrė lengvutį smėlį mums į kišenes, užančius, akis... Laiko sąvoka ten prarado prasmę. Smėlio sūkuriai spirale įsuko į save praeitį ir ateitį. Liko nepamirštama dabartis, kurioje nėra kur ir ko skubėti. Neskubėjo  kupranugariai: lengvai ir gracingai plaukė per dykumą lyg drovios nuotakos į žemę nuleistomis nepaprasto grožio blakstienomis. Neskubėjo kupranugarių vedliai. Neskubėjome ir mes, nuolat skubantys europiečiai. Bekraštėje dykumoje skubėti beprasmiška.

O kas galėtų nupasakoti Atlaso kalnų didybę?! O kas galėtų nusakyti didybę žmonių, ištikimų savo tikėjimui ir tarmei – berberų, uolas pavertusių savaisiais namais, o dykumą „nusagstę“ žaliaisiais oazės lopinėliais. Koks stiprus žmogus turėtų būti savo tikėjimu, kad namudiniais įrankiais išskobtų kalną ir priverstų dykumoje tekėti vandenį. Mano susižavėjimas, sumišęs su nuostaba, sklandė lyg miražas dykumoje. Ant akmenų kepta duona, pamirkyta  medaus ir alyvuogių aliejaus padaže, buvo dieviškai skani. Tokia skani gali būti tik ypatingo rūpesčio ir ypatingos meilės išauginta duona.

Ir jūra buvo man svetinga. Lyg seseriai puoliau jai į glėbi. Ilgai kuždėjome viena kitai į ausį tai, ko išsipasakoti neturėjome galimybės ištisus metus. Dieną prieš išvykstant, atėjau atsisveikinti. Išsiskirti buvo sunkiau nei galėjau numanyti. Ji laikė bangomis  apkabinusi mano kojas ir traukė atgal, tarsi sakytų: „neišeik“. Sūrios jūros ašaros tiško ant mano skruostų ir jau nebegalėjau suprasti, kuri iš mūsų verkiame...

„Sugrįšiu! “ - pažadėjau lipdama lėktuvo trapu...