Marokas, trečia dalis - Essaouira

Dar sėdint autobuse Kara parašo sms‘ą Fouhadui iš Casablancos. Jis jau kelios dienos, kaip Essaouiroj, todėl mes važiuojam ten. Kuo toliau nuo Tangierio, tuo aplinka atrodo vis labiau wild. Plyni laukai nukloti įvairiaspalviais plastikiniais maišeliais, jei nežinočiau, kad čia, tiesiog ekologinės inteligencijos trūkumas pamanyčiau, kad labai neprastas, žemės meno, kūrinys. Senoliai su savo asilais nuvirtę tiesiog prie šiukšlių krūvų šnekučiuojasi.

Ir atsirandam Casablankoj, kuri atrodo dar nejaukiau už Rabatą, taigi dėkui dievui dar šviesu. Įvažiuojam į stotį, kurios pusę ploto sudaro siaubingi lūšnynai, taigi mane apima panika, kad jau temsta, kad mes nesusirasim autiko, nes nebėra nei Simu, nei Jusifo, kad mus čia apvogs ir dar nežinia, kas nutiks (čia turbūt viskas iš nuovargio). Kara entuziastingai pareiškia, kad eis nufotografuot lūšnynų, o man jau nelaiko nervai, ir aš jai rėkiu, kad mus čia nugalabys, kad lūšnose slepiasi visokie banditai, o ji su fotiku eina kaip tik jiems į nagus. Arabai besikuičiantys tarp savo pundų dėbteli į mane nesupratę ko aš čia klykauju. Kara žvengia ir toliau pleškina lūšnas, o aš susinervinus, lekiu link stoties pastato per dvokiančius autikų labirintus ir staiga prie manęs prišoka toks gimnazisto veidelio vyriokas: „taxi, madame, taxi? “ Jis tampa paskutinių lašu, perpildžiusiu mano kantrybės stapariką ir aš jau besijuokdama jam į veidą išrėkiu, kad neturiu nei cento ir kad man nereikia jokio taksi, man reikia į Essaouirą. Akiniuotis vis dar velkasi iš paskos siūlydamas savo paslaugas, aš jam dar kartą teškiu, kad neturiu pinigų, tuomet jis įsižeidęs atsako, kad padėti man nori šiaip, tikrai ne dėl pinigų. Aš susimastau, ok, ką gi prarasim, todėl šūkteliu Karai, kad viskas bus gerai ir varom į stotį. Čia prasibrovę pro visokiausių garsiai rėkaujančių tečių (Agadir! Mraksh, Mraksh!) būrį patenkam į stotį. Akiniuotis mus nusiveda prie veikiančios kasos ir paklausia kasininko ar dar turi šiandienai bilietų į Essaouirą. Kasininkas, toks paprastas tetis, sakytum ūkvedys Romas iš Naujosios Akmenės, (nuo šitos minties mane persmelkia didis juokas, dėl to išsiviepiu kaip reikiant) pamerkia akį ir nusišypso – 21. 30 autobusas į Essaouirą ir neilgai trukus mes jau gniaužiam bilietus, be abejo, Maroke, tai dar nieko nereiškia, nors išankstiniais bilietais visuomet reikia pasirūpinti, nes tie kurie tiki paskutinės minutės stebuklais, dažnai vejasi jau išvažiuojantį autiką, arba geriausiu atveju yra sutalpinami į bagažo skyrių. Stoviniuojam lauke, temsta, bet mano parkės jau dingusios. Baigęs darbą prisijungia kasininkas/ūkvedys Romas, tikrai sakyčiau labai išlaikytas, visai malonios išvaizdos tetis, kuris kalba deja tik prancūziškai, todėl aš vėl priversta ieškoti žodžių savo perpūstoj ir nuvargusioj makaulėj. Tetis merkia akį ir išgirstu jau dažnai girdimą klausimą: „vous êtes marié? “, „oui“, rodau į močiutės dovanotus žiedus. Tetis vis tiek kviečia kavos, bet aš atsisakau, nes nenoriu trauktis nuo autobusų aikštelės. Kur buvęs kur nebuvęs gimnazistas surinka, kad atves mums žmogų kalbantį rusiškai, ir tikrai atveda, geraširdį pilvūzą, kurio vardo dabar neatsimenu, bet jis tokiu gruzinišku akcentu gražiai prabyla rusiškai, pasirodo pusę gyvenimėlio praleidęs Kryme, kalbamės rusiškai ir nuotaika vis gerėja, kažkaip taip puiku tam tečių bury, net akys raibsta (jus gal jau nuo žodžio tetis vimdo, bet manęs niekada). Prieina senas juodaodis, pasisveikina, nusišypso, kiek tolėliau sėdi toks vyrutis, kaip iš Navahų genties kokios ir jau atrodo, kad šitoj stoty tarp tečių galėčiau likti amžinai. Atvažiuoja autikas ir kasininkas/ūkvedys mum iškart rezervuoja tas pačias „vipines“ vietas, kurios jau gerokai ima erzinti Karą.

Kara lieka sėdėti autobuse, o aš išeinu parūkyt. Prieina ūkvedys Romas ir paklausia: „vous fumez? “, ką aš galiu jam atsakyt, aišku „oui“, taigi jis įžūliai prieina prie to indėniško tečio, kuris su tokiu ilgšiu rūko suktinę, „pasiskolina“ ją ir atneša man. Aš jau garsiai žvengiu, žvengia ir indėnas su ilgšiu. Taigi visi stovim šalia autiko ir broliškai traukiam dūmelį. Nesusitvardau ir apiberiu indėną komplimentais, ir dar nuoširdžiai pašlovinu Maroką. Kadangi stovime tarp dviejų autikų ilgšis nesibaimindamas atlaužia man šokolado, mano akyse sutviska dėkingumo ašaros (ahahaha nepagalvokit, kad am some kind of junkie, it‘s all about kindness).

Sulipę į autobusą laukiam dar gerą pusvalandį, kol jis pajudės, vienas po kito lipa luošiai, aklieji, įsliuogia bekojai, maži vaikai apsikrovę laikrodžiais, akiniais arba šokoladukais, iš pradžių dar kartoji, no, no, bet po to tiesiog meti tau ant kelių padėtą šokoladkę atgal ir leidiesi hipnotizuojamas įlipančių ir išlipančių prekeivių ir paprašaikų judėjimo.

Turbūt apie 2 nakties autobusas sustoja kažkokiam kaime. Aš per užtinusius akių vokus ir dūmus mažai ką įžiūriu, bet po truputį viskas aiškėja, pastatai su ryškiai apšviestais gyvulių griaučiais, kadaruojančiais nuo palaikių pastogių. Įpuolu į vieną iš tų „kavinių“ ten ant plytelių voliojasi katiniūkščiai ir didžiulėje erdvėje prie gražiai išdėstytų staliukų „vakarieniauja“, o gal turėčiau sakyti – naktipiečiauja žmonės. Tualetas su kažkokia skyle sienoje pro kurią gali stebėti žaidžiančius katinus. Išėjus į lauką - sujudimas, kvepia dūmais ir skerdiena, čia pat ant grotelių kepami pasirinkti griaučiai, ant prekystalio šypso avies galva, man viskas taip patinka, kad greitai išsibudinu. Brangieji tečiai, ilgšis su indėnu pakviečia mus pasistiprint drauge, jie užsako arbatos ir avies šmotą. Kara vegetarė todėl išvengia avies valgymo, bet aš ne, todėl nusispjovus į tą faktą, kad jau 2 nakties ir kad ta avis kadarojo kiaurą dieną (ir dar ne aišku vieną ar trečią) 40 laipsnių karštyje laužiu duonos, ir seniai beplautom rankom, mėsdro. Čia patogu įterpti, kad Maroke žmonės dažnai valgo rankomis, nesvarbu ar tai tajin, ar kepta mėsa, ar dar kas nors, šakutės naudojamos retai, viskas „paimama“ duonos gabalėliu. Po vakarienės sutraukiam dūmą ir lipam atgal į autiką. Ir oh yeah. Man pasidaro taip bloga, kad aš iš visų jėgų meldžiu Alacho, kad neapvemčiau šalia ir žemai sėdinčių kelionės draugų.

Už valandos sustojam Essaouiroj. Aš išpuolu iš autiko ir ką jūs sau manot, lauke yra FREAKIN‘ ŠALTA!!! Nuo stiprių vėjų ir tamsos pasidaro dar šalčiau, laukiam bagažo ir kalenam dantimis. Pribėga kažkoks berniukas ir keli tečiai siūlantys taksi ir viešbučius, bet mum reikia tik telefono, o automatai čia su kortelėmis. Genialu, 3 valanda nakties, in the middle of nowhere automatai su kortelėmis. Berniukas suskumba į pagalba. Atrakina kažkokio namo duris šalia, ten pasirodo yra telefonas (hahaha) Kara greit susiskambina su Fouhad‘u ir mum tenka sėsti į taksi ir riedėti į kažkokią aikštę. Taksistas už dvigubai trumpesnį kelią, nei Rabate paima dvigubai daugiau pinigų, pasidaro aišku, kad čia jau bus nemažai turistų.

Sėdim aikštėj ant suoliuko, aš bandau išsivemt ant kažkokių krūmų, bet man niekaip neišeina, krečia šaltis ir juokas. Ir tada pasirodo Fouhadas su Rashidu. O taip. Mane net pykinti nustoja, nes jie atrodo, kaip tikri hipiai, bet tokie TIKRI, tarsi ką tik iš Vudstoko atvarę. Aš turiu dar vieną jointą, taigi berūkydami mes einam namo. O namai tai boksininko butas 3 aukšte, kurį pamačius man jau visai gera pasidaro. Durys ištapytos arabiškais augaliniais motyvais, kilimai ir daugybė pagalvių, šiek tiek dvokia pelėsiais, bet who cares. O Rashidas susuka dar vieną. Apie Rashido grožį aš turbūt galėčiau parašyti ištisą traktatą, nes jis primena D. Bowie jaunystėje ir Etiopijos princą, dėl to spoksau į jį negalėdama atitraukti akių. Tikra gazelė yra Rashidas, o dar skaito knygą apie budizmą ir šneka su labai švelniu akcentu, bet labai tobulai ir nuo jo sklinda kažkokia nuostabi inteligencija, tokių žmonių esu sutikusi labai ir labai mažai. Jiems reikia anksti keltis, dėl to Fouhadas pasiūlo eit gult ir duoda mums atskirą kambarėlį.
Gulim ir negalim užmigt: pro atidarytą langą matosi rausvėjantis dangus ir tūkstančiai klykiančių žuvėdrų. Estetinis ir visoks kitoks katarsis mane ištinka, kai dangaus raudonis dar labiau sutirštėja ir pasigirsta imamo balsas, besipinantis su gigantiškų žuvėdrų klyksmais. Po truputį smingam.

Pabundam vidurdienį. Langinės neuždarytos, todėl šviečia saulė ir terasoje kniaukia katės kartu su žuvėdrom. Pasirodo mūsų yra daugiau – ispanė Yuyu iš Kanarų su kuria vyručiai susipažino prieš kelias dienas toje pačioje Essaouiroje. Yuyu viena, jau mėnesį klajoja po Maroką; taip pat išlenda mieguistas vyrukas Rashido ir Fouhado draugas, kurio vardas tebus Simu (tiesa su marokietiškais vardais ir jų tarimu, kaip ir matysis vėliau, kildavo daug problemų, įsiminti, o paskui dar ir ištarti). Kadangi jie visi turi šiandien išvykti į Ifni, į Fouhado tėvų rančą, pastarasis mus nusiveda pas buto savininkę, kad sutartume dėl nuomos, taip mes pirmą kartą pamatome kur gyvename. Visa Essaouira yra nerealus turgus, siauros viduramžinės gatvelės, vėlgi labai primena painius kikladžių salų gatvelių labirintus. Visur pilna įvairiausių gerybių, nuo kurių raibsta akys, bet tik sustok ir pažvelk – šakės, tečiai jau pradės kalbint, kad pirktum. Braunamės per žmonių srautą (čia gatvėse jau matyti daug turistų, pagrinde, hipiuojantis jaunimas arba tvarkingos skandinavų šeimynėlės. Nors žiauriai spigina saulė, yra pakankamai vėsu, nes čia niekada nenustoja pūsti vėjai. Surandam stambią juodaplaukę gražuolę – boksininko žmoną, kuri už 10 eu. mum išnuomoja butą dar parai. Fouhadas tikras gražuolis, bet kačiukiškos manieros ir ta skystaprotiška „love and peace“ emblema ant veido ir jo velvetinių kliošinių kelnių šiek tiek erzina. Jis nusiveda mus trumpam į uostą, kur duodasi tūkstančiai žuvėdrų ir reikia saugotis, kad jos neapdrėbtų tavęs savo išmatomis. Ir tada suprantu ką čia veikė Hitchcocas ir iš kur ištraukė „paukščius“. Apskritai, Marokas buvo ta vieta, į kurią XX a. pradžioje plūdo įvairaus pobūdžio inteligentai ir bohema. Tangieryje gyveno Paulas Bowlesas su žmona ir pas juos dažnai atvykdavo žymieji bitnikai: Ginsbergas, Burroughsas, Keruacas ir etc. Essaouiroj ilsėjosi ir kūrė Orsonas Welsas, Marlene Dietrich, vėliau, kai visi hipiai atrado kitus rytus – Indiją, čia dažnai būdavo Jimmy Hendricksas, dėl to jo plakatai ar nuotraukos dabina ne vieno kabako ar tečių namų sienas.
Grįžtam namo, nieko nėra, todėl Fouhadas pasinaudojęs proga ima klausti mūsų ką manom apie jo tapytus siurrealistinius paveikslus, nes jis yra giliuose ieškojimuose, nežino ar tapyti toliau, ar ne (per visa savo gyvenimėlį yra nutapęs 2 paveikslus ir 3 pusę). Damn užduotėlė, kai aš nuo pat ryto jais šlykštėjausi, ima ir juokas ir nervas, Kara tyli, o aš bandau išsisukinėt, tuomet Fouhadas pats pasiūlo išeitį – užgroja gitara ir pradeda dainuot. Kokioj Britanijoj su savo balsu ir išvaizda jis greitai iškoptų į topus, taip jam ir pasakau, nukreipdama dėmesį nuo paveikslų.
Nutariam eit į gatvę, čia taip gražu ir marga ir kvepia, nes viskas turgus, pirmas dalykas, kurį padarau tai nusiperku tokias keistas varines kastanjetes (vienas iš pagrindinių gnawa muzikos instrumentų). Nueinam visai netoli nuo namų, kol vėl pakliūnam į vyručių spąstus. Kol stovim prie papuošalų kampelio prišoka du rastamanai (ir vėl jų taip nevadinčiau, jei ne patys) ir užkalbina (aš turbūt perdaug dėmesio skiriu vyručių/tečių išvaizdai aptarti, bet patikėkit, fizionomistika labai svarbu). Vienas atrodo, kaip Jėzus Kristus super žvaigždė, tik kad su dreadais ir stilingu senobiniu adidaso ansambliu, o kitas, tai kaip gnomas iš Narnijos kronikų, tik irgi fashionista. Jau aš nebežinau kur man suktis nuo juoko, bet kažkaip (kaip visada) susitvardau ir susipažįstam. Neilgai trukus mūsų naujieji draugai pasiūlo išgerti arbatos jų namuose, nu mes gi negalim atsisakyt, kadangi esam taip sutarę, taigi patraukiam link jų namų. Jie gyvena prie tunelio (kai kur Essaouiroj iš namų yra suformuotos ištisos gatvelės/tuneliai, tai labai puikiai iliustruoja  Bertoluccis filme „the sheltering sky“). O namai nameliai! Viskas ištapyta spalvotais dažais, marihuanos lapai, „peace“ ženklas ir saulė, bet viskas kažkaip labai negrabiai, todėl labai juokinga, „brutali taika“, kaip pasakytų Indrė. Vyrai kaičia arbatą ir suką jointą. Paaiškėja jų vardai: Adr ir Adl – mjo.
Ir štai prasideda mirtino juoko epopėja, nes jie kalba pačia juokingiausia anglų kalba. Kai būna apsvaigę sako: „I‘m so stUned, my friend“ (kaip perskaito, taip taria), į mus kreipiasi „my sweet friend“ ir kas baisiausia pasiima gitara ir pradeda dainuoti Bob Marlį... omg Adr balsas kaip 7 metų berniuko, kai mutacija dar toli, žodžiu dviese jie skamba kaip 5 klasės mergaičių choras, o dainuoja visiško potheado dainas. Krentam iš juoko. Galbūt šiek tiek abydna, kad mūsų pirma diena Essaouiroje praeina šitų psichų draugijoje, pučiant žvakių šviesoj ir šluostant juoko ašaras, bet kartais atrodo, kad tai daug vertingiau už visų įsimintinų vietų lankymą. 8 vakaro nusimazinam.
Mūsiškiai, jau susikrovę daiktus gulinėja terasoj. Rashidas papasakoja, kad kai perskaitė Kerouaco „Kelyje“ nutranzavo iki Malio. Dar jis baigė vakarų literatūrą ir jo mėgiamiausias rašytojas yra Markas Tvenas – stebuklas ne žmogus yra Rashidas. Bičiuliai išvažiuoja ir mes liekam dviese boksininko namuose.

Kitą rytą esame užsibrėžusios kuo daugiau pamatyt/nusipirkt ir etc., bet buto nuoma baigiasi vidurdienį, dėl to susikraunam daiktus ir įteikę raktą mažajai Fatimai su gražiausiais pasaulyje, žvilgančiais, juodais plaukais išsinešdinam. Beeidamos į susitikimą su rastamanais sutinkam indėną iš autiko! Visi labai džiūgaujam, ir palydim tetį, kol jis braunasi pro minią su savo vilkšuniu. Jis pakviečia mus į savo dirbtuvę. Jusifas yra indėno vardas ir jis yra skulptorius, bet dirba Šarlio de golio oro uoste, Paryžiuje. Dirbtuvėlė gniaužia kvapą – Jimmis Hendricksas ir Bob Marlis šypsosi įrėminti įstabaus grožio rėmuose, darytuose pačio Jusifo. Už darbo stalo sėdi geziukas be dantų su juokingu kombinezonu. Išgeriam arbatos ir susitariam ateiti čia vėliau, nes dabar reikia leistis po ekskursiją su rastamanais.

Iš pradžių jie mus nusiveda į prieskonių ir kitų stebuklų turgelį. Čia įlindę pas jų pažįstamą berniuką pardavėją į kamurkę sėdim ir aikčiojam. Šalia tūkstančiai stiklainių su purpuru, indigu, įvairiausių spalvų milteliais, prieskonių kaugėm, džiovintų rožių galvom, jūros ežių nuolaužom su dar kažkuo (vyrai patikino, kad tai tarnauja juodajai magijai) pintinės su saldymedžio lazdelėm bei gigantiškais žuvų kaulais. Berniukas žvitriai užkaičia arbatinį ir primeta į jį nuo tradicinių mėtų iki rožių bei kitų stebuklų, kvepiančių šitam kampely ir tuomet pradeda man nešti įvairiausius prieskonius. Kad įmanyčiau nusipirkčiau visą šitą kamurkę, bet deja apsieinu su purpuru, indigo, chna ir keliomis prieskonių rūšimis. Tada pamatau gigantišką tarakoną ir mes su trenksmais iš ten pabėgame. Tada prisiperku papuošalų (bėgioju į valiutos keityklą, kas 10 minučių ir darbuotojas žvengia) Tada Kara nusiperka puse gnawos kompaktų parduodamų Essaouiroj. Tada einam į stotį nusipirkt bilietų, kad vakare nereikėtų bėgt paskui autiką į Casablancą. Visi išalksta ir tada nusipirkę keistų submarinų einam jų valgyti į fortą. Pabaigus valgyti Kara patraukia dar apsipirkt, Adl blogai jaučiasi todėl irgi pranyksta, o aš lieku su Jėzum Kristum, kuris visiem pasišalinus, man ima suokt į ausį: „can I visit your sweet lips my sweet friend“. Hell no. Nors turiu pripažinti, kad toks poetiškumas, inspiruotas anglų kalbos žinių trūkumo, mane tikrai sužavi.
Kai nusibosta juoktis iš mūsų gan beviltiškų draugų, jų namuose palikusios kuprines patraukiam pas Jusifą. Čia, jo jaukioj dirbtuvėlėj jau prigužėję visa gausybė tečių. Bedantis geziukas ant laikraščių šukuoja kalnus marihuanos. Jusifas atneša mum kėdžių ir užkaičia arbatos. Taip gera čia sėdėti! Tečiai keičiasi kaip kaleidoskope, ateina gidas/gaisrininkas, jis moka daug šposų ir gurkšnoja degtinės pusbonkėlį, nes „šalta“. Jusifas dingsta ir greit pasirodo su gnawa styginiu instrumentu. And it just gets better. Bedantis pasiima instrumentą, gidas kompakto dėklą, mušti rimtui ir... pritariant visam tečių chorui ima lietis gnawa. Lauke temsta, ir man vėl atrodo, kad čia, šitoj lengvų narkotikų ir svetingumo bei viso ko geriausio oazėj, aš norėčiau likti amžinai.
Jusifui 45, bet jis puikai atrodo, nes sportuoja, ir tuoj pademonstruoja kaip, gidas nubėgęs nuperka mum raktų pakabukus atminimui, žvejas perduoda suktinę, o už poros valandų mum autobusas į Casą... Atsibučiuojam su visais tečiais ir man vos ašaros netrykšta kaip nesinori iš čia išvažiuot.
Adr įsižeidęs valgo jogurtą su dangteliu, o Adl pasiryžta mus palydėt iki stoties.
Stovim tarp luošių ir tikrai liūdna. Autobusui ruošiantis judėti yra netelpančių, kažką sutalpina į bagažinę, rodos tikrai, užleisčiau savo vietą maniakiško veido tečiui su gobtuvu, kad galėčiau amžinai likti čia, kaip sakė šventasis Azizas (ir buvo velniškai teisus) „the land of milk and honey“.