Iki mirtis mus išskirs...

Knyga, lapelis ir pieštukas,
Mintys, eilės ir trintukas…
Įprasti dalykai – nereikšmingi,
Bet tik man jie reikalingi...
Dažniausiai užsidaręs savame pasaulyje,
Jaučiuosi kaip skirtukas savo mokslo vadovėlyje.
Tari įkalintas tarp pilkų pagiežos sienų,
Draskausi iš vidaus nesigailėdamas vėjų,
Kurie skrieja per mano sielą,
Nepalieka vilties nešokti pro langą...
Ašaros degina akis, kad ne jauti jog dūsti pamažu,
Nuo visų per dienas susikaupusių vargų, bėdų...
Tad maža knygutė, kurią laikau po lova,
Sugeria mintis apie kažkada glūdėjusį mylėti norą,
Apie visas patyčias, smurtą iš tėvų,
Apie visas kankynes iš netikrų draugų...
Daug netikros tiesos sukaupta manyje,
Ėmiau į širdį tai, kas nepasiliko dienoraštyje...
Neturėjau niekad aš tikrų draugų,
Nesupratau, kodėl laikiau juos tarp savų...
O draugės? Suvedžiotojos ir tiek...
Nemylėtų jos manęs vis tiek...
Ir vėl tos akys niūrios, pilkos matančios mane,
Iš ginklo lekiančios kulkos į mane...

***

Ir vėl tolumoje besitrankanti audra,
Slepiuosi po medžiu, nors smarki vėtra.
Per lietų matau atbėgantį siluetą,
Jo kontūrai neaiškūs, bet jie primena merginą...
Palindo ji taip pat po medžiu,
Šalia manęs – argi nesaldu?
- Labas! Bjaurus oras, tiesa?
Štai ką išgirdau stebėdamasis šia fėja...
Rodos balsą jos išgirdęs pasaulis prašviesėjo,
Ar taip gali būti? Nebeliko netgi vėjo!
Nukreipiau žvilgsnį į jos akis...
Tokios ryškios, jog net apmirė širdis...
Ji aukšta, liekna mergina,
Ilgi šviesūs plaukai, nuostabi pana!
Nebepamenu, ką mes kalbėjom...
Nepamenu, kaip ilgai po medžiu stovėjom...
Pažintis, kuri paliko įspūdi nuostabų,
Nejau įsimylėjau ją už balsą gražų?!
Netikiu, kad meilė tikra iš pirmo žvilgsnio,
Tikiu, kad ji tik galima nuo reikiamai nužengto žingsnio...
Daug laiko leisdavom kartu,
Bet nepasakiau jai – Tave myliu...
O to ir nereikėjo! Žinojo ji, jog ją mylėjau,
Nematydamas jos – baisiai kentėjau...
Taip, ir meilė teikia skausmo,
Nors aišku, kad nėra čia nieko naujo!
Šis skausmas suprantamas visiems,
Ilgesys – tikrai nedžiugina širdies...
Bet mano ilgesys jaučiamas tik naktimis,
Kada aš laukiu, kol tekant saulei dangus nušvis...
Rytas. Nauja sunki ir vargana diena,
Bet mano širdis daužosi meilės kupina.
Žinau, kad vėl pamatysiu draugę mielą,
Vėl glamonėsimės, ji lįs į mano sielą...
Ir vėl iš naujo istorija kartojasi,
Taip, ir vėl man danguje skrajojasi.

***

Artėjo jos gimtadienis.
Tą pačią dieną jos vardadienis.
Ką padovanoti? Ilgai galvos sukti nereikėjo.
Gėlių puokštė, štai ką ji mano nuostabai mylėjo.
Deja, kaip tik tą dieną litų neturėjau,
Ką daryti? Greit susiprotėjau.
Nebūna padėties iš išeities,
Peilis į rankas – kaimyno rožės nupjautos iš širdies.
Raudonas kaspinas sesers manosios,
Ir tobula puokštelė, pilna meilės karštosios.
Skridau prie jos namų kaip angelas ant sparnų,
Stoviu. Skambutis. Žingsniai už durų...
Atidarė ji – manoji fėja...
Mano mylimoji fėja...
Pažvelgiau jai tiesiai į akis,
Ašaros?.. Nuo skruosto tuoj nukris...
Tačiau šypsena tarp lupu atvėrė man mintis –
Ji laiminga! Tyliai priminė širdis...
- Nepamiršai... Manęs nepalikai...
Mylėti sunku, bet tu moki rimtai...
Apkabink mane! Apkabinau...
Nepaleidau jos, nepalikau...
Bučinys... Pirmas, penktas, septintas!
Vis negana... Jaučiuosi atgaivintas!
Myliu tave, visada mylėjau...
Visada mylėjau, paleisti negalėjau...
Ir maniau, kad nepaleisiu,
Pavojau tau aš nesukelsiu...
Bet žmogus, už klaidas daug sumokėjau,
O nepasimokęs – nieko brangaus nebeturėjau...

***

Pavydas? Kerštas? Kas būdingiausia žmogui?
Neapykanta... Maniau, kad meilė broliui...
Bet klydau... Manoji fėja ne vien mane turėjo,
Turėjo ji daug draugų. Jie pavydėjo.
Pavydėjo, nes tik aš bučiuoti ją galėjau.
Glausti prie savęs, daryti ką norėjau.
Apkabinti, nubraukti ant akių užkritusius plaukus,
Paliesti jos kūną... Mačiau nustebusius priešų veidus.
Bet jie tylėjo... Dar kentėt norėjo,
Jie mus kasdien... kasdien stebėjo!
Nors ir dėjosi draugais mano mylimosios,
Jaučiausi apsuptas neapykantos tamsiosios...
Tikėjausi, kad viskas baigsis mums gerai,
Bet tik toliau suprasi kas dėjosi blogai...

***

Savaitgalis. Manęs šalia nėra.
O ją kamuoja depresija tiršta.
Ji siunčia man trumpąsias žinutes,
Bandau ją nuraminti rašydamas eiles.
- Man prastai. Ateik. Skubėk, nelauk. Atlėk.
Mylėk. Apkabink. Ateik. Tiktais ateik...
Matau, ji kankinasi stipriai...
Rengiuosi, bėgu per ryto rasą tyliai....
Namai jos, skambinu aš į duris,
Ji atidaro ašarų pilnomis akimis...
Bet jau ne džiaugsmo...
Pilna besaikio skausmo...
Sėdėjom tą kart dar ilgai,
Kalbėjomės... Ji pasijuto tikrai gerai...
Bet staiga ji atsistojo ir pažvelgė į mane,
Prabilo, tarsi nesavu balsu, neprimenančiu save...
- Šis raudonas liemenukas?
Šis mano itin trumpas sijonukas?
Tik dėl jų aš tau tinku?
Ar tik dėl jų tau patinku?
Nesusivaldžiau, ašaros pačios puolė lauk...
Kažkas viduje virpėjo, sakė: „Žodžiais šauk!
- Tave myliu dėl tavų akių...
Tave myliu dėl ilgų šviesių plaukų...
Myliu tave dėl tavo šypsenos ryškios...
Myliu dėl tavo lūpų šilumos...
Tave myliu dėl tavo žodžių nuostabių...
Tave myliu dėl ašarų skaidrių...
Myliu tave nes tu nuostabus žmogus esi...
Myliu tave, nes tik su manim būni savimi...
Šie žodžiai išmušė iš vėžių ją –
Leidau tąkart prisiglausti daug švelniau jos veidą...
Atsirėmusi į mano petį jai daugiau nieko nereikėjo.
Nebent gėlės, kurios dabar ji neturėjo...


***

Kilo daug konfliktų su jos draugais,
Jie manęs neapkentė, nes turėjau to ko jie neturėjo...
Konfliktą jie bandė spręsti šoviniais,
Kuriais neturėjo palikti manęs gyvo...

***

Atostogos... Pavasario atostogos!
Einu pas ją, pas savo fėją...
Lekiu tarsi ant jūros nešamos bangos,
Kad galėčiau apkabinti, prisiglausti ją...
Buvau jos namuose, bet neradau,
Motina jos sakė kad ji kažkur išėjus,
Žinutę savo meilei parašiau,
Ką ji veikia? Kur pradingus?
Po pusvalandžio gavau žinutę:
Laiko jie mane pagrobę...
Tadas, Andrius, Rėjus...
Pažinojau juos kaip priešus...
Skambinau aš fėjai, bet signalas...
Signalas dingęs  ar atjungtas...
Parlėkiau aš į namus,
Puoliau į rūbais užkastą spintą...
Išverčiau juos nevisus,
Kad galėčiau pamatyti dugną...
Jos dugne – ginklas su kulkomis,
Galbūt išgelbėsiu gyvybę jomis...
Užtaisiau ir šokau į mašiną tėvo,
Sujungiau dviejų spalvų laidus,
Nušvilpiau iki Tado namo,
Nes galvojau rasiu juos visus...
Andrius atpažino tėvo manojo mašiną,
Išgirdau jau besišaukiant i pagalbą Tadą...
Ir vėl tos akys niūrios, pilkos matančios mane,
Iš ginklo lekiančios kulkos tiesiai į mane...
Dužo mašinos stiklai,
Kulkomis varpomi laisvai,
Aš pats jau buvo iš jos iššokęs,
Krūmuose lindėjau ieškodamas progos...
Nutilo šūviai, kažkas dunkstelėjo ant asfalto...
Apkabos? Metas! Rankose bijojau ginklo šalto,
Bet tai man nesutrukdė...
Mano kulkos juos kliudė...
Mačiau kaip Tadas apgailėtinai springo krauju,
O Andrius? Jis gyvas, šliaužia po mažu...
Prišokau prie jo ir spyriau į rankas,
Ginklas išlėkė tiesiai į žoles...
- Kur ji? Netylėk, antraip nudėsiu...
Kur jis? Abiejų jūsų nepasigailėsiu...
- Jis įsisodino ją į mašiną...
Nulėkė į žvyro karjerą...
- Tik to man iš tavęs ir tereikėjo...
- Nežudyk! - daugiau jis pasakyti nesuspėjo...
Mintys dar važiuojant neleido man gailėtis...
Leidau jam mirštant kulkomis grožėtis...
Mano meilė... Skubėk!
Viduje kažkas šnibždėjo...
Mano meile... Nebijok!
Iš sielos šaltis nejudėjo...
Lekiu, jau kilometras, du...
Mano meile, greit būsime kartu...
Karjerai, Rėjaus mašina,
Mano meilės ten nėra...
Kur ji?! Tada nuaidėjo šūvio aidas...
Širdis sustojo, nejau jau galas?..
Bet išgirdau kažkur žemai:
- Jis tave nudės tikrai...
- Tylėk, kale! Jis jau negyvas...
Išgirdau jos verksmą,
Puoliau tą išgamą,
Pamiršdamas pasaulyje viską...
Jau nebesislapsčiau už šlaito,
Rėjus niekada nešaudė i orą,
Tad kritau dėl sužeisto kūno...
Kulka į krūtinę, bet manęs ji nepribaigs...
Rėjus greičiau su manim kartu nusibaigs...
Atsistojau, jis stovėjo nustėręs,
Lėkiau į jį tartum išprotėjęs...
Šūviai... trys iš eilės...
Manęs jie nepaties...
Kulka į petį, aš dar stoviu,
Kulka į tą pačią ranką, nenugriūnu...
Ir aš pakankamai arti,
Kaip niekada arti...
Ginklas mano saulėje sublizgėjo,
Meilė gyvenimui akyse spindėjo,
Paleidau seriją i jo sumišusį kūną,
Į jo aptemusį protą...
Jis krito negyvas jau nuo pirmųjų šūvių,
Iš viso septynios kulkos nutraukė jo gyvybę,
Neatleisiu jam dėl savo meilės patirtų kančių,
Kurios šiandien suteikė neapsakomą stiprybę...
Buvau kruvinas ir vis dar kraujavau,
Pribėgo Fėja, iš paskutinių jėgų apkabinau...
Ji verkė... Ji vis verkė...
Kažkas manyje nesitvardė,
Pratrūkau taip pat ašaromis...
Pačiomis tyriausiomis ašaromis...
- Tavęs aš niekad nepaliksiu...
Kad ir kas nutiktų, aš sugrįšiu...
Miriau ant jos rankų tą pačią minutę,
Kūniškas skausmas nutraukė gyvybę...
Susmukau jos glėbyje,
Tačiau išlikau atmintyje...
Ji verkė... Ji vis verkė...
Nesustojo, tik verkė...