Knygos
Romanai (1924)
Poezija (620)
Pjesės (34)
Vaikams (140)
Kitos (904)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Tanatonautai

Tanatonautai Aš jums nepasakosiu, koks nepaprastai įdomus ir gal net šiek tiek keistas žmogus yra Bernardas Werberis, žurnalistas, rašytojas, vienas žymiausių šiuolaikinių prancūzų, laisvalaikiu tyrinėjantis skruzdes ir mąstantis apie visokias aukštas materijas.

Aš jums taip pat nepasakosiu, kad jo knygos leidžiamos visuose pasaulio žemynuose, internetas plūste užplūstas jo fanų, o filosofai, literatūros kritikai ir netgi mokslininkai sutrikę krapštosi pakaušius ir svarsto, ar B. Werberis juokauja, ar tyčiojasi, o gal rimtai dėsto tokias svaiginamas teorijas?

Nepasakosiu todėl, kad tokių skambių žodžių dažniausiai reikia tada, kai dėl kokių nors priežasčių sunku kalbėti apie pačią knygą. O perskaičius „Tanatonautus“, galima kalbėtis, ginčytis, diskutuoti, karščiuotis, nukrypti „į lankas“, vėl grįžti prie pirmųjų minčių, kibti į atlapus, susitaikyti, pasijuokti, įrodinėti, įtikinėti, prieiti kompromiso, vis tiek kiekvienam laikytis savo – ir taip be galo. Tai knyga, kuri apima visą skaitytoją: ir teikia malonumą, ir verčia susimąstyti, ir įtraukia, ir stumia atgal į tikrąjį pasaulį.

Vienoje esė Alma Alexander dėsto, kad fantastika – aukščiausia kūrybiškumo išraiška, nes jai reikia perkonstruoti pačius pasaulio dėsnius. B. Werberis – ir „Tanatonautuose“, ir kitose savo knygose – padaro dar daugiau. Jis perkonstruoja fiziką ir metafiziką, neatsiribodamas nuo tikrovės. Tam, kad radikaliai pakeistų pasaulio suvokimą, jam neprisireikia nei neįtikėtinų ateities technologijų, nei pasakų būtybių. Tiesiog reikia... pakeisti požiūrį:

„ – Tau tereikia mirusiųjų šalį pavadinti Naująja Australija ir pradėti mąstyti taip, kaip mąsto tyrėjas. Tai būtų modernios mūsų epochos iššūkis. Įsivaizduok, XXXI amžiuje kalbės: „Jūs tik pamanykite, tie atsilikę protėviai nieko nežinojo apie mirusiųjų kontinentą!“ O 3000 metais kitas prezidentas galbūt pradės tyrimus, kaip nueiti dar toliau; tarkime, tuomet bus išrasta laiko mašina. Ir ministras, kuriam bus pavesta ši misija, pavydės Merkasjė, kurio užduotis buvo daug paprastesnė: viso labo pabuvoti mirusiųjų šalyje...“ (p. 67)

Šitaip išmintinga žmona guodžia ministrą, tiesiai iš prezidento gavusį, rodos, neįmanomą užduotį: moksliškai ištirti pomirtinį gyvenimą. Tačiau dialogas, iš kurio paimta ši citata, nustato visos knygos ideologinį pamatą: „Kad pasisektų, reikia iš anksto tikėti pergale“, (p. 66) sako toji pati žmona keliomis vyno taurėmis anksčiau.

Taigi B. Werberis tradicinį fantastikos „kas būtų, jeigu būtų“ spusteli iki kraštutinumo: jeigu tikėsi, bus.

Ir yra. Liaudiškai tariant, „nespoilinsiu“ ir nemėginsiu atpasakoti daugiau kaip 500 puslapių siužeto vingių, paliksiu šitą malonumą jums patiems. Tik pasakysiu, kad juose esama ir kelionių į „Naująją Australiją“, ir mokslinių eksperimentų, ir meilės dramų, ir politikos, ir reklamos, ir apskritai beveik visko, su kuo nuolat susiduriame tikrovėje. Ir kaip tik todėl knyga yra tokia įtikima, jog retsykiais netgi tenka sau priminti, kad būdama katalikė, neturėtum spėlioti, kuo buvai praeitame gyvenime.

Tačiau visų svarbiausia, kad B. Werberis ir pats neleidžia skaitytojui šitaip užsižaisti. Artėjant kulminacijai, knygos mintis krypsta taip, kad kuo kiečiau prispaustų prie žemės. Dažniausiai fantastikai būdingas gausus ir atviras eskapizmas – ji kviečia bent mintimis pabėgti į gražesnį, romantiškesnį, mielesnį, įdomesnį, gal netgi geresnį pasaulį, o B. Werberis daro priešingai. Tarsi tanatonautui, skriejančiam spalvotu tuneliu į juodąją skylę, staiga trūkteli už sidabrinės bambagyslės ir apgręžia atgal. Tau ten (dar) ne laikas ir ne vieta. Tavęs laukia tavo gyvenimas. Ironiška „Nacionalinės gyvenimo skatinimo agentūros“ socialinė reklama neša pačią svarbiausią žinią: gyventi yra gera. Tau nereikia kito pasaulio, nes šitas – pats geriausias iš visų galimų.

O dar būtų galima pasakoti apie mokslo ir religijos santykį „Tanatonautuose“, apie B. Werberio ekumenizmą, apie jo požiūrį į meilę ir draugystę, politiką, reklamą ir „pijarą“, sąžinės ir savęs suvokimo klausimus, gyvenimo – ir mirties – prasmę, gėrį ir blogį. Kaip jau minėjau – be galo. Tik pirma perskaitykit „Tanatonautus“, nusipirkit butelį (ar penkis) vyno ir pasikvieskit draugų, su kuriais seniai nesikalbėjot. Lietuvoje vėl yra knyga, teikianti pasauliui prasmę.
2007-01-24
 
Kita informacija
Tema: Romanai
Leidykla: Tyto alba
Leidimo vieta: Vilnius
Leidimo metai: 2006
Vertėjas (-a): Vita Malinauskienė
Daugiau informacijos »
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Knygų recenzijos

Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą