Rašyk
Eilės (78185)
Fantastika (2308)
Esė (1556)
Proza (10913)
Vaikams (2717)
Slam (74)
English (1198)
Po polsku (371)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Trofėjus

I
Kova be priežasties nevyksta,
štai karščio strėlės
sminga į rugpjūčio rėmą,

lyg vedamos ant ešafoto
skalambija garsiau garsiau
pikčiurnos.

Tetrokštu
minutei pasiversti tuo
aliaskos haskiu,

žmogus surūgęs
pavadėliu vanojo
per akių melsvumą.

Tetrokštu šniūrgalį nusviesti
ant namų antenų,
ir donoru paskirt kenkėją.


II
Mūšio laimėtojas privalo
sugauti gražų ir jauną
mūsų antanėlį,
praskleidęs apsiausto skvernus
jis parodys
perleidžiamą trofėjų.






paralelinių kasdienybės veidrodžių piešiniai

Pareliniame pasaulyje

mes visi esame katės - katinai ir kačiukai
elegantiškai lankomės teatruose ir kavinėse,
žaidžiam golfą, sveikinamės
prasilenkdami vienas kitam maloniai linkčiojam galvas
- laba diena, sere.
- geros dienos, madam.
mojuojam vėduoklėmis,
pro monoklius šnairuojam
nors norėtųsi tik sušnypšt -
pfff, uodegon tas kuklus mandagumas.
mes pozuojame kasdienybės viražuose
malamės kaleidoskopuose
mušamės, juokiamės, pykstam ir liūdime
rūkom cigarus, geriame viskį ir viską
kol apsvaigstam nuo savo puikumo ir paskui
baimingomis akimis ieškom priešų -
tariamai ar tikrai pasislėpusių
realybės skliausteliuose.
mes nešiojame prabangias skrybėles
stilingus švarkus
vien tik tam kad parodyti,
jog ne ką prastesni esam už kitus katininius
ar bent jau vienodi, tokie pat -
todėl skubam į darbus rytais, skaitom knygas,
laikraščius
ir atliekam visus nuobodžius
ir juokingai prasmingus
buities ritualus,
nors už viską mieliausiai
sau murktume saulės atokaitoj
ir lepiais žvilgsniais tyrinėtume
irzlią musę ar paukštį
nutūpusį tiesiai panosėj
tingiai dūsaudami.



leisk man ir aš kitame savo gyvenime būsiu katinas

visas tas grožis pūkuotas,
raibas, rainas, juodas, oranžinis -
sielos spalvos išdygsta pro odą
išauga raštais gėlių ir lapelių
virpuliuodamas srūva per popierių
švelniomis ir ryškiomis paralelėmis.
aš tapau savo atvaizdą,
piešiu savo mieląjį Peterį
piešiu kuo gražiau, spalvos pilnos ir žydinčios
vakaro varis, pievų geltonis ir kiti atspindžiai
nuo paveikslo pamažu ima dvelkti.
puošiu, pildau savimi visa tai
iki kol tampa beprotiškai nuostabiai miela -
ir galiausiai, labirinte paklydęs neberandu ten nei savęs
nei savo mielojo Peterio -
ir anei vieno katyčio -
vien tik žiedlapiai, gal regis, tiesiantys
letenėles, siekiančias kepštelti.