Rašyk
Eilės (78179)
Fantastika (2307)
Scenarijai (641)
Esė (1555)
Proza (10912)
Šiukšlių Dėžė (22289)
Vaikams (2716)
Slam (73)
English (1198)
По-русски (1698)
Po polsku (371)
Konkursas (27)
Paraštės Metai (80)
Iš viso: 122035
Naujas kūrinys
Čia galite publikuoti savo naują kūrinį.
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti
Pamiršote slaptažodį?
Registracija
Kita
Apie rašyk
Pagalba
Naujienos
Autoriai (13204)
Rašytojai
Apklausos
Fotogalerija
Mūšiai
Nuorodos

Facebook Twitter




Batlai » Azazelo(-s) istorija

Meniu
Etapai
Vertintojai
Taisyklės
Senesnės kovos
Meškiukas
Beprotis

Pasėmęs sauja pelenų svaidžiau trupiniais į tvenkinį, juodą kaip smala, vis tikėdamasis kad toliau plūduriuojantys šešėliai priplauks artyn pasisotinti.
- Ką veiki?
Apsidairiau, kelias akimirkas leidęs sau išsigąsti. Galvojau, kad esu vienas.
- Šilta dienelė.
Suoliukas subraškėjo. Tiesiai į mane žvelgė aukštas išstypėlis, gelsvu kaulėtu veidu ir vilkintis dryžuotą kostiumą. Lyg būtų nužengęs iš senų filmų apie Čikagą.
- Azazelai, turiu pripažint, tu - pats tikriausias slapukas.
Ir tada nusikvatojęs ilgais kibiais pirštais kilstelėjo skrybėlę nuo galvos.


Vaikus kamuoja nemiga,
Kapus jau gaubia sutema.
Naktis ateina nejučia,
Mirtis ateina paslapčia.
- Ką?
- Nieko,- atsakė mano naujasis draugužis,- sėdžiu sau ir galvoju, gal tave bent mano kūryba pralinksmins. Ar pastebėjai kaip gražiai surimavau paskutinius žodžius? Maestro!-kilstelėjo skrybėlę ir nusilenkė nežinia kam.
- Ar gali patylėti?
- Ak taip. Žinoma. Atsiprašau.
Tačiau nesiliovė kikenęs ir murmėjęs po nosimi.
Jis man kažką priminė, bet niekaip savo sujauktose mintyse negalėjau prisiminti. Vardą „Azazelas” priėmiau nesiginčydamas. Jis man net savotiškai patiko. Vis geriau nei tuštuma, kai bandydavau prisiminti kaip vadinausi anksčiau. Atrodo, žodis kabo ant liežuvio galo, jau tuoj jį ištarsiu. Bet jis vėl tiesiog nuskriedavo į šalį. 
- Bet tu ir niūrus tipelis,- išstypėlis pasirąžė, aukštai iškeldamas rankas ir žiovaudamas taip, tarsi ketintų išsinarinti žandikaulį,- nė iš tolo nepanašus į Azazelą, na tą, prieš tave buvusį. Anas tai  ohoho,- iškėlė nykštį į viršų ir pasilenkęs prie mano ausies kaip didžiausią paslaptį sušnabždėjo,- niekam nesakyk, bet ir keistokas buvo. Žinai ką mokėjo?- balsas nutilo iki pelės šnabždesio,- dažytis ir kalti kardus. Sakau, visai utiutiu,- pasukiojo pirštą prie smilkinio. Bet su juo bent neliūdėjai. Ech,  geri seni laikai.
Koja pažarsčiau pelenus, vėjo supustytus į kauburį. Tamsus ir pilkas dangus, kuriame kabojo bespalvė saulė, žerianti nematomus spindulius žemyn į klampios miglos apgaubtą žemę.
Pelenai ir dulkės, nieko daugiau. Vis svarsčiau ar anksčiau buvo kitaip? Ar pasaulis turėjo kitokį atspalvį? Ant liežuvio galo vėl nutūpė vardas. Skausmingai susiraukiau vien iš pastangų, bandydamas jį ištarti. Bet mintys vis peršokdavo tuos kelis žodžius kaip eiklus bėgikas kliūtis savo kelyje.
- O pasakojau aš tau apie Luką? Vadinosi Liuciferiu ar Luciferiu, nepamenu niekaip, žodžiu labai painiai vadinosi,- nenustygo mano išstypęs draugužis, mūvintis keliais sprindžiais per trumpas kelnes,- tai vat, Luku dabar vadinasi. O irgi buvo kaip tu - amžinai piktas ir iš to piktumo labai nelaimingas. Bet susiėmė, apsigyveno sanatorijoje, na kur guli visi tuberkuliozininkai, ryškiai persidažė savo vilnas, persuko ragus, užsidėjo tokį juokingą žalią katiliuką, vienu žodžiu - virto visai mielu pabaisiuku. Vaikai aną labai myli,- rimtai pridūrė nusišypsojęs ir  į burną pasodino persisukusią cigaretę,- taip ir turi viskas vykti,- karštai pridūrė, sumojuodamas rankomis,- turim ateiti pas žmones taip, kad jie nebijotų, o tik šypsotųsi vedami. O į tave pažiūrėjus net man norisi verkti. Garbės žodis,- pirštais patrynė akių kampučius, nuoširdžiai nustebdamas kad jie sausi.
Kažkuo jis buvo... ilgai ieškojau to žodžio, perkratydamas visus minčių užkaborius. Paguodžiantis. Lengviau atsidusau. Tikrai taip. Tas žodis.
Stebėjau  migloje besiblaškančius siluetus. Vieni buvo vos įžiūrimi - jiems dar ne laikas, kiti kur kas ryškesni - tie, kuriems to laiko beveik neliko.
Pats ryškiausias lyg atsisveikindamas sumojavo ir išniro į šviesą. Kaip visada pajutau su niekuo nesupainiojamą nerimą. Nutilo net naujasis draugužis, iki šio laiko pliurpęs nesustodamas.
Atsistojau ir sąnariai subraškėjo kaip seniai netepti dantračiai.
Siluetas nuslinko į vieną pusę, tada į kitą, sustojo prie tvenkinio, supleveno, lydėsi, įgaudamas aiškų pavidalą - pusamžio vyro.
Jis žiūrėjo į mane nustebęs ir sutrikęs, norėjo kažko klausti. Saugodamasis užsidengė akis. O aš regėjau tik širdį, lyg kūnas būtų iš stiklo. Plakė ji neramiai, su pertrūkiais. Rankas panardinau į vyro krūtinę ir jis išsprogino akis. Plėšydamas gyslas, traukiau širdį laukan, o kartu su ja ir nedidelį plevenantį debesėlį, kuris mano rankose staiga virto juodu ir žaibuojančiu audros debesimi. Vyras skausmingai iškvėpė orą ir pranyko.
Spaudžiau rankose plazdantį debesį, su kiekviena prabėgusia sekunde vis stipriau deginantį delną, kol neištvėręs paleidau.
Už nugaros nepritariančiai liežuviu sucaksėjo išstypėlis.
- O jie nemelavo, tu iš tikrųjų nesupranti ką darai. Nė iš tolo nepanašu į Luką, kuris visada ateina su balionais. Kažkodėl tik geltonais.


- Taip niekas nesielgia. Dėl tokių kaip tu žmonės ir bijo. Žiūrėk, parodysiu tik kartą. Jei man kiekvieną kartą, kai pamokau naujokus, duotų po sidabrinį,- ir jis pamerkė akį,- na supratai.
Išstypėlis iš kišenės išsitraukė didžiulį smėlio laikrodį, kuris, iš pažiūros, ten niekaip tilpti negalėjo. Pačiame kaklelio susiaurėjime grūdosi trys smėlio skiltelės.
Senukas, už kurio nugaros stovėjom, tiesiog ramiai snaudė.
Dvi skiltelės nuriedėjo žemyn, bet trečioji liko įstrigusi. Išstypėlis juokingai papūtė lūpas, lyg aikštinga mergiotė.
- Na, kartais reikia šiek tiek stumtelėti,- išsišiepė ir smarkiai supurtė smėlio laikrodį.
Smiltelė be garso pranyko tarp daugybės kitų.
- Seeeni!- kaip jautis užbaubė mano draugužus ir švelniai pirštais palietė jo smilkinius,- ar tik nebūsi užsisėdėjęs čia.
- Jau?- jis atsisuko. Veide žaidė lengvas nerimas.
- Labiau „jau” nebūna nei dabar,- vis labiau šiepėsi išstypėlis ir paslėpė laikrodį savo bedugnėje kišenėje. Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad viena rankovė buvo kur kas trumpesnė,- ką manai, jei šiek tiek pasivaikščiotume? Tuos ten, kaip jie, balandžius palesintume, šaškėmis partijėlę sumestume, anekdotus papasakotume,- ir atsisukęs į mane tyliai sumurmėjo,- palauk čia, mes greit.
Dar ilgai stebėjau juodu, žingsniuojančius tolyn ir garsiai kvatojančius. 


Jis nukratė cigaretės pelenus ir išpūtė dūmų kamuolį.
- Ir ką man su tavim dabar daryt.
Tylėjau laukdamas. Iki šiol vis dar mėgavausi tais atsiminimų trupiniais, likusiais paleidus juodą debesį iš to vyro krūtinės. Kažkas artimo ir šiek tiek pažįstamo. Turbūt jį pažinojau. Atsargiai padėjau prisiminimų daleles šalia kitų, mintyse regėdamas baltai išdažytą kambarį ir aštuonias lovas palei sieną, su jose gulinčiais beveidžiais pavidalais.
- Tu turėtum juos paimti už rankos, gražiai pašnekinti ir vesti toliau. Lengvai ir šiltai apkabinęs. Taip, kad jie pamirštų senąjį gyvenimą ir žengtų į naują. O ką darai tu? Ir ko taip įsikabinęs į praeitį.
Išstypėlis atsidusęs nusviedė nuorūką į miglą.
- Iš pradžių tau lyg ir neblogai sekės. Ar ne?- susimąstęs patrynė sau kaktą,- ir ko tu nusprendei po praeitį pasiknisti. Taip niekas nesielgia. Žmogus miršta, mes ateinam, pakalbinam ir vedam toliau, o ne knisamės jo prisiminimuose ir ieškom to, kuo patys kažkada buvom. Ir ką man su tavim daryt,- įsikando jau trečią cigaretę į ir taip pageltusius dantis, bet net neprisidegęs degtuko vėl įniko taukšti,- ar nori kad paskui žmonės paskui šnekėtų esą „Azazelas toks, Azazelas anoks”? Spjauk į viską, nuoširdžiai sakau - spjauk.
Šešėliai tvenkinyje visai pasitraukė, taip ir nepriartėję prie kranto. Veidai. Vardai. Vien nuotrupos. Kiek bedraskydavau žmonių sielas, ieškodamas savo prisiminimų, viskas nukrisdavo į bedugnę prarają giliai galvoje. Kaip, iš tikrųjų, norėjau būti toks kaip jis - nerūpestingas, keistokas, linksmas ir nesukantis galvos.
Išstypėlis netikėtai pašoko, tarsi būtų perskaitęs mano mintis ir kojomis vietoje sutrypęs kažkokį pašėlusį džigą, nusivožė skrybėlę ir nusilenkė nematomai mano akims publikai.
- Viskas labai paprasta, mielasis, reikia tik išprotėti. Dzingu lingu ir išprotėti. O tada jau eisis kaip sviestu patepta. Juk beprotis dėl nieko nesijaudina.
Pasaulis į mane smogė visomis šviesos pagimdytomis spalvomis, iššluodamas tamsiausias minčių kerteles.


- Il diavolo bianco me l‘ha fatto fare!- rėkė senis be perstojo, pirštu rodydamas į vežimėlyje sėdintį vyrą,- il diavolo bianco...
- Eime, pone,- sanitaras atsargiai suėmė senuką už pažasties,- eime į palatą, ten bus ramu ir saugu.
- Diavolo bianco,- sukaleno dantimis, lūpų kampučiuose pasirodė putos - pirmieji priepuolio ženklai.
Sanitaras, aukštas petingas jaunuolis, apsidairė ar niekas nematė ir stipriai niuktelėjo seniui į šoną. Pastarasis tik sukosėjo ir užspringęs nutilo.
Pavėsyje rūkančios seselės sukikeno ir užlindo giliau už kolonos.
- Ir vėl tas kvailys savo.
Jos rūkė neskubėdamos, besimėgaudamos pirmąją tikrai šilta vasaros diena.
- Naujokas,- viena kinktelėjo į vyrą, sėdintį invalido vežimėlyje ir spoksantį į tvenkinį.
- Pati sumokėčiau, kad tokių daugiau būtų, ramus, nešneka, nekruta, į nieką nereaguoja, jei apsidirba, nerėkia. Ramus tipas. Turi susikūręs savo pasaulėlį galvoje ir ramu jam. Sninga ar saulė šviečia - jam visada gerai,- kimiai sukikeno,- kaip amžina atilsį mano tėvukui kai prisišniodavo. Gerai, pertrauka, panelės, baigėsi, einam išjudinsim tuos tinginius, kad šiuos kvailius į palatas suvarytų. Aš pati daugiau neberizikuosiu,- atitraukusi rankovę parodė apvalų randą, lyg kas būtų kandęs,- vienas, manantis esąs arklys sumaišė mano su žole.
Slaugytojos sukikenusios pradingo už durų.
Vyras, sėdintis vežimėlyje, vos pastebimai sukrutėjo. Žvilgsnis nuslydo lygiu tvenkinio paviršiumi ir keliomis snaudžiančiomis antimis, suoleliu, ant kurio sėdintis šios įstaigos pacientas urzgė ir vis bandė pakelti koją prie galvos, lyg norėtų pasikasyti ausį, ir sustojo prie ketvirto aukšto lango, už kurio prisiplojęs prie stiklo stovėjo senis, rodydamas į jį pirštu ir kažką šaukdamas.
Azazelas leido sau nusišypsoti. Net neabejojo kad atėjus laikui su tuo seniu jie kuo puikiausiai sutars. Bent trumpam. Kol palydės toliau.






Aurimaz
Programinė klaida

Kai pirma priešo salvė kliudė mano kūną, nuomonę apie nemirtingumą pakeičiau kaipmat. Pusė kulkų perskrodė kiaurai, kita pusė pasiliko viduje, sustabdytos tankesnių audinių bei kaulų. Nors žaizdos traukėsi akimirksniu, pasijutau lyg šimtametė senutė, mėginanti krutėti su užgyventais akmenimis inkstuose.
Keikdamasi užsiglaudžiau už kolonos ir skubiai patikrinau ką tik paguldytą trolį. Šis krūpčiojo, tačiau dar kartą pasiekti savo patrankos nebemėgino.
- Nesislėpk, negaišk laiko! - išgirdau Azu šaukiant. - Jie persigrupuos, kol tu varnas skaičiuosi!
- Nepadedi, tai užsikišk! - atsikirtau. - Aš snaiperė, o ne terminatorius! Manęs niekas nemokino pulti visą armiją su kardu rankoje! Ir nedrįsk kartoti, kad aš nemirtinga – kai jie pataiko, kulkos bloškia atgal kaip reikiant!
- Zyzi kaip penkiametė...
Išgirdusi atšvilpiančius ašmenis pasilenkiau ir kolona virš mano galvos sutrupėjo į šipulius. Kažkuris iš likusių trijų trolių veikiausiai įsižeidė, jog paklojau jo kolegą ir dabar mėgino nudobti mane trijų metrų ilgio ašmenimis. Nėriau po jais, išlupau savo kardu dryžį trolienos padarui iš nugaros ir tuo pačiu pasiunčiau svaidomą peilį labiausiai prisiartinusiam samdiniui į akį. Kol abu galvojo sekančius veiksmus, slystelėjau grindimis prie antro žmogaus. Šis kaip tik baigė numygti nuleistuką ir kulka jau lėkė iš vamzdžio, kai mano lankstūs ašmenys apsivijo vargšo kaklą.
Trūkt. Iš nusilpusių pirštų išslydęs pistoletas nukrito į mano delną, už nugaros suriaumojo sužeistas trolis ir nesavu balsu užklykė akies netekęs samdinys. Plačiai mostelėjau ranka, paleisdama po kulką į kiekvieną trajektorijoje pasitaikiusį veidą. Po septinto šūvio pistoletas nutilo ir abejingai džergžtelėjo į marmurines grindis.

Mažiausiai tuzinas vamzdžių draugiškai iškosėjo po salvę, tačiau manęs toje vietoje jau nebebuvo. Išmėsinėtas trolis vienintelis užkriokė karo šūkį ir pasileido tiesiai į mano naują slėptuvę, mojuodamas savo bedieviškai masyviu peiliuku.
- Išsprogdinkit tą nindzę su granatsvaidžiu! - užkriokė kažkuris iš samdinių. - Kulkos jos neima! Fiodorai, Goša, pasiruoškit!

Ojojoj – ir vėl granatsvaidžiai? Jei mane sudraskys į gabalus, kaži nuo kurio galo pradėsiu regeneruoti? Ir ar nesigaus taip, kad pasidauginsiu it ameba?
- Gera mintis, - visai šalia pratarė Azu balsas. - Iki šiol apie tai nepagalvojau, tiesą sakant.
- Tu... - jau ketinau keiktis, bet trolis prisiartino kur kas greičiau. Mudvi šastelėjome į skirtingas puses, vengdamos atskriejančių ašmenų. Baltaplaukė Azu antrininkė išskleidė didžiulę vėduoklę ir vienu jos krašteliu atrėmė trolio smūgį. Akimirksniu permetė savo „ginklą“ į kitą ranką, nukreipdama atlėkusias kulkas šalin, o aš tuo tarpu vėl išrėžiau iš trolio riebų kumpį.
Vargšas buvo pasmerktas – nebegalėdamas apsispręsti, kurią iš mudviejų pulti, jis sustingo vos vienai sekundei. Tiek užteko, kad Azu vėduoklė perpjautų padaro gerklę, o mano kardas nurėžtų ginklą laikančią ranką. Kurtinantis priešmirtinis riaumojimas priešams pakuždėjo nemalonų faktą – dvi mergiotės ką tik paklojo du trolius, penkis žmones ir kol kas nepatyrė nė vieno nuostolio. Protingi padarai tokioje situacijoje pasidarytų atitinkamas išvadas.

Vincas jas ir pasidarė. Jo žmonės pasiuntė į mūsų pusę nei daug nei mažai – visą velnio tuziną skeveldrinių granatų. Nežinau, ar jos suspėjo sudraskyti mane į gabalus – tamsa pasiglemžė greičiau nei spėjau sureaguoti. Rimtai – nekenčiu priešų, kurie ima ir padaro ką nors protingo.

* *

Nežinau, kiek laiko praėjo, kol ištrūkau iš juodo miego. Gal valandos, o gal tik mažytė akimirka. Dar prieš atmerkdama akis instinktyviai pamėginau surasti artimiausią ginklą. Nepavyko. Gulėjau ant nugludintų, šaltų grindų, šiek tiek atspindinčių mano atvaizdą, o tos grindys tęsėsi į visas puses, kiek tik akys užmatė. Baltas dangus ir pusiau veidrodinės grindys – štai ir visas mano pomirtinis pasaulis.
Vos už kelių žingsnių sėdėjo baltaplaukė Azu kopija, parietusi po savimi kojas. Dantų krapštuku valė vėduoklės sulenkimus, niūniuodama panosėje nesudėtingą motyvą. Dar truputį toliau stovėjo kita Azu, kažką spaudydama savo planšetinio kompiuterio ekrane.
Pasiverčiau ant nugaros ir pajutau, jog visi mano raumenys skausmingai sustirę, lyg būčiau pragulėjusi visą šimtmetį.
- Kur mes? - karktelėjau. - Kas nutiko?
- Vincas pabėrė pernelyg daug granatų ir man teko skubiai perkelti mus į pagalbinę atmintį, - atsiliepė juodaplaukė Azu. - Prakišome mūšį ir mums teko nešdintis. O tave paėmiau tik todėl, kad nesukelčiau sistemos lūžio.
- Atsiprašau? - nusikosėjau, stengdamasi pravalyti gerklę.
- Tu teisingai pastebėjai, - atsiduso mergina. - Jei tavo kūnas būtų suplėšytas, regeneracija prasidėtų visuose atskiruose taškuose iš karto ir mes turėtume nebe vieną Elają, o kelias. Tokiu atveju iškiltų problema – į kurį kūną patalpinti sielą? Programoje toks atvejis nebuvo numatytas, todėl man teko gelbėti situaciją, antraip visas pasaulis būtų nulūžęs.
- Palauk, tu nori pasakyti, kad jei ne ši problema, tu... mane būtum palikusi mirti? - pagimdžiau nemalonią mintį.
- Tu nesi kažkuo ypatinga, - trūktelėjo pečiais Azu. - Čia tik mano žioplumas, kad paverčiau tave tokia. Nesusireikšmink.
- Labai ačiū! - burbtelėjau.
- Tavo dėkingumas suprantamas. Pašalinau visas kulkas iš tavo kūno, kad galėtum vėl pasijusti sėkmingai mirtinga. Nėra taip jau daug žmonių, kurie patiria mano malonę.
- Aš elfė!
- Hmm... - numykė Azu. - Programiniame lygmenyje mes visi žmonės, patikėk.

Jos bespalviai žodžiai ėmė timpčioti mano nervų galūnes, todėl nusprendžiau pakeisti temą, kol kažkas šioje dykynėje nenumirė iš tiesų.
- Tu vis kalbi apie programas ir visokį kompiuterinį šlamštą. Gal tu esi kaip tas Neo iš Matricos?
- Cha! - prunkštelėjo abi Azu vienu balsu. Antrininkė sidabriniais plaukais įsikišo krapštuką į kišenę ir suskleidė vėduoklę. - Jei nori lyginti mane su Matricos personažais, verčiau pasirink kažką panašaus į Architektą iš trečiosios dalies. Neo kėlė revoliucijas, man tuo tarpu maištauti mažiausiai norisi.
- Tai tu tikrai esi mašina? - sumurmėjau.
Abi Azu trumpai nužvelgė mane, tada padarė tai, ko mažiausiai tikėjausi – susižvalgė tarpusavyje, lyg ūmai praradusios telepatinį ryšį.
Juodaplaukė grįžo prie savo kompiuterio, tuo tarpu baltapūkė atsisuko į mane:
- Jei pasakysiu visą tiesą, ar pažadi neišsikraustyti iš proto kaip tie, kurie mėgina mane nužudyti?
- Ar po visko galėsiu ramiai miegoti naktimis? - atsargiai paklausiau.
- Vargiai, - kreivai šyptelėjo Azu.
- Gerai, - atsidusau. - Aš vis tiek miegu dienos metu.







atgal