rašyk.lt: Literatūriniai mūšiai (batlai)

Paskutinįsyk mūsų Azazelą mačiau praėjusį kovą. Trumpam grįžęs pirmiausiai nuėjau patikrinti upės. Tikėjausi, kad ledų sangrūdos bus kaip tik ties mumis. Ant kranto tysojo vos kelios lytys. Atsitūpęs tyrinėjau viduje užšalusių burbulų raštus, ieškodamas ko nors vertingo, kas per žiemą tyliai tūnojęs būtų iškeltas į paviršių. Pajutęs, kad kojos stingsta staiga atsistojau ir grįžtelėjęs atgal pamačiau ją – mūsų Azazelą, kaip įprastai dešinio nykščio nagu krapštančią švarplę. Ji stovėjo ramiai, tarsi laukdama, kol aš baigsiu krapštinėtis ir teiksiuos eiti toliau. Ji tebebuvo blyški, kaulėta, bet gausiai apsimuturiavusi būtybė, ilgiomis liesomis rankomis ir kojomis. Kilstelėjau smakrą aukštyn ir ji priartėjo. Susilyginome ir žengėme ta pačia koja.
– Seniai grįžęs? – paklausė vos girdimai.
– Prieš porą valandų.
– Ilgam? – išgirdau jos balse virpesį.
– Be planų, – nevykusiai bandžiau pajuokauti.
Luktelėjau ir paklausiau:
– Tu ten pat?.. Paskui greit viskas nurimo?..
Girdėjau savo balsą, tariantį pačius netinkamiausius klausimus, bet jau tiek laiko neduodančius man ramybės. Be paliovos dėliojau tolesnius pokalbio scenarijus, tikėdamasis bent šįsyk gauti atsakymus.
– Ten pat, – atsakė, – pas senį Vakvaką.
Prunkštelėjau ir Azazela nužvelgė pašaipiai, tarsi nenoriai pritardama man, toliau judėjome tylėdami. Vakvakas vėl nematomai įsispraudė tarp mūsų.

Akvariumistikos parduotuvės savininką Henriu Valteriu vadino nebent valstybinių įstaigų siųsti tarnautojai. Pas mus jis jau kelis dešimtmečius buvo tiesiog Vakvakas. Tai Azazelos nuopelnas. Senis tikrai buvo panašus į varliagyvį: gelstelėjusios odos, neaukštas, gerokai pliktelėjęs ir žiemą vasarą neišlendantis iš savo apšiurusios akvariumų parduotuvės. Regis, karštis ir drėgmė Vakvakui suteikė ypatingų galių: visi buvome išmokę, kad užėjęs įsigyti žuvelės, krevetės ar varlytės pirmiausiai turi įtikti seniui. Turi mokėti atsakyti į jo pateikiamus klausimus, neuždavinėti savų, rinktis išmoningai ir niekada to, „kas ryšku ir dėl to gražu“. Vakvakas mokėjo mintinai kiekvieno pirkėjo akvariumo istoriją ir turinį. Turėti akvariumą, kuriuo rūpinasi pats Vakvakas, buvo ypatinga privilegija.
Mūsų šutvė kiauras dienas tįsodavo ant šaligatvio priešais parduotuvę, kitoje gatvės pusėje, ir laukdavo išeinančių. Tą, kuris išlįsdavo tuščiomis, pasitikdavome audringai švilpdami ir replikuodami. Kad ir kas jis toks – išimčių nebūdavo. Netrukus atsirado gudruolių, kurie slapta atsinešdavo savo maišelį: tais atvejais, kai seniui neįtikdavo, jie prisipūsdavo tuščią maišelį, užverždavo jį gumele ir pasikišę po skvernu išeidavo išdidūs. Tokius nulydėdavome tylėdami, naiviai tikėdami tais šaunuoliais.
Azazela buvo vienintelė iš mūsų, kuri bet kada galėdavo ateiti į Vakvako parduotuvę ir slampinėti, kiek geidžia. Ji gerai išmanė apie žuvis ir su seniu dalinosi ta pačia silpnybe aksolotliams. Sukišę nosis prie apmusijusios vitrinos matydavome, kaip Azazela ir senis palinkę prie akvariumo rūpestingai apžiūri tuos uodeguotus vaiduokliškai baltus varliagyvius, atsargiai glosto jų nugaras, apie kažką tariasi, tada paspaudžia viens kitam rankas, ir Azazela išnirdavo apakinta dienos šviesos. Visi pavydžiai nužvelgdavome Vakvako numylėtinę nebyliai bandydami įminti tokio prielankumo paslaptį.
Kartą, kai laukėme iš parduotuvės išeinančio fizikos mokytojo, Azazela pro sukąstus dantis iškošė:
– Stokit.
Visi paklusome. Bet apie ką ji kalba?
Staiga lange pamatėme gelsvą Vakvako veidą – senis žvelgė į dangų tarsi tyrinėdamas, koks lauke oras.
Azazela perbėgo gatvę. Mes iš paskos. Prasivėrė durys ir apakintas šviesos išniro fizikos mokytojas. Jis akivaizdžiai sutriko pamatęs priešais save Azazelą. Ji užstojo mokytojui kelią, mes apsupome juos puslankiu, nesuvokdami, kas vyksta, tada ji tyliai paklausė:
– Tamsta, ar galite parodyti, ką nusipirkote?
Tamsta akimirksniu nukaito, pasimuistė tarsi įžnybtas.
– Gal kitąkart, panele.
Jis jau ketino sprukti, kai pasigirdo tylus takštelėjimas. Tai, kas buvo pakišta po švarko skvernu, sparčiai bliuško. Įtūžęs mokytojas piktai nuvijo mus šalin ir kiek įkabindamas pasileido tolyn. Priėjęs pirmą tarpuvartę išsitraukė tą kažką iš už skverno ir numetė į azalijų krūmą. Pasiuntėme Vikį atnešti. Jis parbėgo nešinas subliuškusiu maišeliu. Tądien pasistengėme, kad apie Vakvako suokalbį su Azazela sužinotų visi. Netrukus prie mūsų, tysančių priešais parduotuvę ant šaligatvio, parymoti susirinkdavo ir dyki seniai. Vėliau jie atsinešė dėžių ir aptriušusį plastmasinį stalą. Taip prasimanė lošti domino ir šaškėmis. Bet vos tik kam užėjus į parduotuvę, visi nurimdavo ir pradėdavo laukti.
Vakvakas prieidavo prie lango ne kasdien. Regis, seniui patiko ir mus vedžioti už nosies. Tik Azazela žinodavo, kada kas bus. Lyg jiedu būtų surežisavę visų mūsų veiksmus.

– Kaip senis jaučiasi? – paklausiau, pajutęs, kad Azazela žvilgsniu bando mane perskrosti.
– Turbūt gerai. Sėdi ir tiek, – ji vėl nagu pasikrapštė priekinį tarpdantį.
– Kas liko juo rūpintis? – nepatenkintas atsakymu vėl paklausiau: – Tu?
Staiga ji sustojo. Akys išsiplėtė. Azazela buvo ne iš tų, kuri bandytų nukreipti kalbą apie niekus ir tuo metu suvaldyti raudonį. Net įspeista į kampą ji nepalūždavo, tiesiog įsitempdavo pasiruošusi gynybai ir daugiau nepajudindavo nė raumens. Apie tai, kas dėdavosi viduje, išduodavo tik akys.
– Eime, – pasakiau, pats bailiai sukdamas pokalbį į šalį. Azazela lėtai pajudėjo. Jaučiau, kad ir taip neįsisiūbuojančio pokalbio nebeišgelbėsiu. Artėjome prie Henrio Valterio akvariumistikos parduotuvės, virš kurios įėjimo išblukusio mėlio raidėmis buvo parašyta „AKVARIUMAI“.
Senis Vakvakas sėdėjo invalido vežimėlyje, iš nosies tysojo kvėpavimo vamzdeliai, prijungti prie deguonies baliono. Jis pajudino gelsvas akis, parodydamas, kad mus mato, ir vėl įsistebeilijo į balzganame vandenyje judančius aksolotlius. Daugumoje akvariumų veltui zirzė oro kompresoriai: nei žuvų, nei krevečių, nei mažų liesų varlyčių nebuvo.
Azazela pritūpė prie senio, regis, patikrino, ar jo rankos ne šaltos, ir nesidomėdama manimi prisėdo ant suolo palei sieną.
Apėjau visus parduotuvės centre dviem eilėmis ir trimis aukštais išrikiuotus akvariumus. Visa buvo tarsi pakibę tariamojoje erdvėje – tarp dimensijų. Pirmąkart man buvo leista slampinėti. O tuodu akimis sekė savo blyškius numylėtinius ir, panašu, jau senokai gyveno tik dėl jų.

Apie tai, kad po parduotuve esančiame rūsyje buvo įrengta visa žuvų veisykla, sužinojome tik po nelaimės. Policija viską kruopščiai užfiksavo, ir vėliau pats viršininkas leido tas nuotraukas publikuoti vietos laikraštyje. Pas mus nebuvo įprasta turėti tokių didelių paslapčių. Vakvakas, kaip ir bet kuris kitas akvariumistikos asas, gerai išmanė, kaip gydyti žuvis nuo tokių nepageidaujamų parazitų kaip žarnyno kirminai, kurie gyvas žuvis atkakliai griaužė iš vidaus. Mažytės formaldehido dozės užmušdavo parazitus itin efektyviai. Tik reikėdavo ypatingo kruopštumo: tiksliai apskaičiuotos dozės, apsaugotų rankų ir kvėpavimo takų ir, žinoma, tamsos.
Visų šių gudrybių Azazela mokėsi slapčia nuo mūsų. Ji buvo gera mokinė, o Vakvakas jautėsi ramus su savo paslaptimi. Jokių tarnybų patikrinimų, specialių leidimų ir panašiai. Azazela buvo vienintelė jo pagalbininkė ištisus metus: net ir tada, kai visiems atsibodo lūkuriuoti priešais parduotuvę, kitapus gatvės, kai baigėme mokyklą ir visi išsiskirstėme kas sau. Azazela ir toliau kasdien eidavo pas senį Vakvaką, o bet kas užėjęs vidun rasdavo juodu rymančius prie aksolotlių.
Policija taip ir neišsiaiškino, kaip senis Vakvakas apsinuodijo formaldehido garais. Lig tol jis vis kosėdavo, bet niekas nesuko dėl to galvos. Vienąryt Azazela rado jį leisgyvį, vos kvėpuojantį, atšliaužusį prie parduotuvės durų. Niekam kaltinimai nebuvo pareikšti. Seniui tik teko uždaryti savo veisyklą. Valstybinių tarnybų pasiuntiniai periodiškai lankydavosi parduotuvėje ir tikrindavo, ar apačioje viskas ramu.

Aš prisėdau ant suolo šalia Azazelos. Žvelgėme į švokščiančio senio nugarą.
– Kas tada nutiko?
Ji vėl įsitempė. Tai, kas taip ilgai buvo nusėdę, pakilo. Supratau, kad man buvo leista slampinėti, bet ne klausinėti.
Senis Vakvakas pasimuistė kėdėje. Krenkštelėjo ir iš jo perdžiūvusios gerklės pasigirdo:
– Senis Vakvakas – kvailys. Štai kas.
Azazela lėtai pakilo. Jos kojos virpėjo. Patikrinusi, ar senio rankos šiltos, ji užtruko paleisti jo ranką. Tada atbula grįžo į savo vietą ant suolo.
– Aš palikau. Gal pamiršau... – jos balsas vis tilo.
Senis nelaukęs, kol iš jos ištrūks rauda, visa gerkle sušuko:
– Senis Vakvakas – kvailys! Štai kas!
Jis tebesaugojo mūsų Azazelą. Kaip ir visi. Leisdami viskam ramiai nusėsti, paskui įšalti.

tictac_it

Užklimstama pasakojime, bet kažkokios intrigos yra - na, sakykim tokio keistoko(gal ne) sentimentalumo ir dar ko tai. todėl laimi - TAIP

Įvertinimas: 4
Laimėtojas: Taip

Mikė Lilikė

Tekstas įtraukiantis, sklandus - vaizdai skaitant taip ir plaukia pro akis. Batlo užduotis įvykdyta puikiai. Intriga išlaikoma iki pabaigos, novelė išbaigta. Gal ir privalumas tai, o gal ir trūkumas priešininko kūrinio kontekste, kad parašyta absoliučiai klasikiniu stiliumi. Čia nė su žiburiu nerasi tokių organiškų originalių palyginimų, kaip "žiūrėjom, tarsi kiškiai užklupti per giminės pratesimo ritualą".

Įvertinimas: 4.5
Laimėtojas: Taip

TomKomPotas

1. Batlo užduoties išpildymas, istorijos atskleidimas (2 balai): na, kaltės prisipažinimas tai neatrodė, jog sukeltų įpatingų pastangų Azazelai, bet intriga buvo, pasakojimas įtraukiantis. noorėjosi, tiesa, jog ta išaiškėjusi klaida sukeltų kažkokių dramatiškesnių pasekmių, bet gerai. 1,7
2. Užduoties interpretacija, siužeto originalumas, įtaigumas (1 balas): nemažai stereotipinių motyvų (keistuolis senis, susidraugavęs su mergaite, išdykę vaikai ir t.t.). ir kulminacija nuspėjama. bet nebuvo visokiausių demonų, be to aplinka sukurta įtikinamai tai 0,6
3. Kūrinio technika, vaizdingumas, išbaigtumas (1 balas): sklandžiai, subtiliai, su emociniu krūviu 1
4. Bendras įspūdis (1 balas): Barnevernet turėtų ką veikti - vaikai neprižiūrėti šlaistosi gatvėmis, žaidžia su pavojingomis medžiagomis... 0,9
balas 4,2

Įvertinimas: 4.2
Laimėtojas: Taip

Kailas Spenseris

Nupoliruotas, net švytintis tekstas iki tokio lygio, jog galima nuspėti autorių. Net ir vakvakas čia. Nežinau, ar jam patiktų varliagyvio pavadinimas, turiu omeny, mes visi tai žinome, bet tai kam tai pasakai tiesiai šviesiai... Bet kuriuo atveju, - veik pavyzdinis užduoties atlikimas. Tai sakydamas jaučiuosi atliekąs šventvagystę savo personažui, kita vertus, taip tikrai jaučiuosi.

Įvertinimas: 4.8
Laimėtojas: Taip

vakvakas 2

Įvertinimas: 0
Laimėtojas: Taip

wrawr

Didžiausia Azazelos gyvenimo klaida, arba belyje lošady

Pasirąžius, nevalingai užgaudama riešą lovos atramėle, atsisėdau. Jau ir pamiršau vakar dienos pokalbį, kuris man atrodė toks svarbus – beliko fragmentai. Jo šuns palikta balutė, ilgainiui virtusi kūdra, salamandros... Vos tik prisiminimams šiek tiek grįžtant, kapsulė išskirdavo naują gaspodridono dozę, ir jie nugrimzdavo ten, iš kur atėję. Beje, mano draugužis rišdavo mane kas dieną (taisyklingai išmatavęs visas galimas klaidas bei jų išvadas), ir suleisdavo vaistų. Būtent dėl to mano atmintis ir šlubavo. Bet mainais jis kartais tai leisdavo padaryti man. Vaistus leisti kitam - stebėtinai malonu. Regis, galiausiai pavyko išgirsti jo žodžius:

- Aš tau rašau šį laišką ant sniego, iš degančio snaigių, žarijų speigo.

Kadangi vaistai buvo visiškai suvėlę mano mintis, vos pajėgiau suprasti, kad tai mano mėgstamo dainininko dainos žodžiai. O mano palačioko įkyrus, tarsi tėvo barančio savo dvejetukininką sūnų tonas mane erzina, tačiau kol kas nepajėgiu pasipiktinti. Kitą vertus jo žodžiai vis ilgesniam laikui užlaikydavo miglotas atsiminimų vizijas... Buvau dar maža – skyniau agrastus, mėtydavau juos į mano likimo draugo (tada dar tiesiog paprasto kaimyno) kūdrą – auginau iš jų salamandras. Jomis maitinau paukščius. Ak – kaip tada viskas buvo paprasta. Prieš tą nelemtą telemerizaciją (telemerizacija dabar vadiname priverstinį normalizavimą)... Tada ir daktaras buvo tiesiog daktaras, o aš.... aš buvau Azazela. Dabar taip vadiname šį pastatą. Šį šlykštų, miesčionišką, snobišką, anoreksikų prikimštą pastatą.

- Užsisvajojai. – jau kelius siekiančia barzda prisidengęs savo išsikišųsį adomo obuolį bei aptemptas kelnes sumurmėjo ponas „poetas“.

- Aha. Truputį. Atsiminiau, kaip šėriau tavo akį agrastais. Buvau paika.

- Aš tau rašiau.

- Ką? – pakėliau kairį antakį, perimus iš jo juokingai nenuoširdžią mimiką.

- Laišką ant sniego. O tu niekad neskaitei. Po to ateidavo pavasaris. – pabandė kritiškai nusijuokti, bet išsprūdo tik nevykęs kikenimas, lyg mergaitės, pamačiusios aptemptas kelnes.

- Pavasaris viską ištirpina. – sakau, netikėdama tuo, ką pati kalbu. Juk nesu senė, o šneku kaip komiškai atrodanti liaudies poetė.

- Ar gailiesi? Juk viso to galėjo nebūti. – mano „šeimininkas“ imitavo nevykusio holyvudo filmo blogiuko balso toną. – Geriau pasakyk, ką pirkai vakar, kai tave išleido į miestą, vėl kokią nors „skrybėlę“?

- Ha. Ne. Pirkau dešrelių. Negi nepastebėjai? – vis dar nusilpusiomis nuo vaistų rankomis žongliravau pailgomis pieniškomis dešrelėmis.
Visad stebėjausi, kodėl jas vadina pieniškomis. Juk jos pagamintos iš mėsos.

- Ne, jos nepagamintos iš mėsos.
Nustebau. „Ar jis perskaitė mano mintis?“

- Atspėjau. – tęsė – Tu daraisi tokia nuspėjama. Tokius mes seniai surijom. Juk jie to tik ir trokšta, supranti, jie mus stebi. Kad ir tas su... knistas daktariūga. Kadaise propagavo komunizmą, lygias teises – o dabar? Jis... Jis vienas jų.

- Ko „jų“? Drakonų raitelių? – pamėginau paerzinti, bet viskas nuskambėjo per nelyg nenatūraliai.

- Driežažmogių. Juk tu tam ir šėrei tuos nelemtus „salamandrus“. Labai mandrai sugalvojai.

- HA. HA. HA. – demonstratyviai sarkastiškai nusijuokiau, ir jis tai suprato.

- Jie visus... Visus paims, anksčiau ar vėliau. Tu žinai... žinai, kokią klaidą padarei... Turėjai palikt mane ramybėj. Mane ir mano akį. – apsimetė nuliūdęs, bet vis dar nepavyko išgauti nuoširdumo.

- Tu kvailys. Toks senas, o vis dar tiki konspiracijos teorijomis. Debilas. – nesusivaldžiau. - beje, kada pradėjai daugžodžiauti?

Jis pradėjo juoktis. Atrodo, iš pradžių silpnai bei palengva, tačiau juokas vis stiprėjo. Galiausiai rodos nesuvaldomas kvatojimas virto kosuliu, kosulys po kiek laiko – žiaugčiojimu. Supratau, kažką išvėmė. Gal makaronus. Gal kažką, susijusio su drakonais. Abu atsisukom viens į kitą, jo rašliavos ant darbo stalo, mano dienoraštis, mūsų drabužiai pasidarė tokie beprasmiai. Žvilgsniai pradėjo artėti vienas kito – ir supratau. Atėjo metas prisipažinimui. Jis man pasakys – kodėl jis mėtė sliekus į mano daržą, o aš – kodėl auginau salamandras jo kūdroje.
Tačiau senos durys sugirgždėjo, mūsų žvilgsniai, šiek tiek paraudę skruostai, mano skrybėlė, jo barzda, viskas atsisuko ten. Durys lėtai atsivėrė, tačiau niekas neįėjo. "Beviltiška" – pasvarsčiau, šiek tiek atgaudama jėgas ir aiškiau jausdama savo jau nebežongliruojančias galūnes. "Kam to bereikalingo dramatiškumo?" Po minutės, dviejų tylos, pro duris įžengė daktaras.

Liūdnu veidu atsisukęs į mus, kančios persmelgtu žvilgsniu sustingo vienoje pozoje. Sėdėjom ir žiūrėjom į jį, tarsi kiškiai užklupti per giminės pratesimo ritualą. Ašara tekanti jo akyse, dešinys lūpos kamputis atlaidžiai besišypsantis, ūsai sušukuoti bei ištepti aliejumi, ranka nyranti į užpakalinę kelnių kišenę – viskas taip nuoširdu, taip natūralu (nors ir priminė seną prancūzų komediją, režisuotą pagrindinio aktoriaus). mes to nesugebėjome. Nuolat atrodėme lyg nevykusioj absurdo komedijoj, pastatytoj nuplikusio pseudointelektualo XXI-ojo amžiaus pabaigoje.
Lėtai, gan dramatiškai – bet stebėtinai įtikinamai daktarėlis išsitraukė mažutį fortepijoną. Žiūrėjome nesuprasdami kas vyksta, pro atidarytas duris šmėžčiojo smalsių praeivių pudruotos nosytės. Mano šalmas, kuriuo pasipuošė mano kambariokas (bandžiau prisiversti save taip jį vadinti – negalėjau pakęsti žodžio palata) jau neteko spalvos - metalas buvo apnuogintas. Ūsuotas baltachalatis išmetė mažą raudonmedžio butaforijos stebuklą į orą – ir ant žemės plunksnos lengvumu nusileido tikras instrumentas. Nenustebome, nors tiek jis, tiek aš bandėme išspausti nuostabos išraiškas. Jo šypsena vis dar buvo ciniškai atlaidi, bet tas pirmapradis natūralumas dingo. Nuspyręs į šalį ant grindų numestas dešreles, atsisėdo ant iš kažin kur atsiradusios kėdutės, ir pradėjo groti melodiją. Lyg ir iš kažkokio filmo.

Krikštatėvis? Juk tai meilės daina. Kokie jie visi kvailiai. Kaip aš pasiilgau savo salamandrų. Bet groja gražiai. Kambariokas glostė savo barzdą, bandė pagalvėle prisidengti vėl praplyšusią skylę ant kairio kelnių sėdmens. Užsiuvau jau septynis kart, bet baigėsi siūlai. Grojimas buvo toks nuoširdus - jokio bereikalingo emocionalumo, kiekvienas klavišas paliečiamas taip, kad pajustų malonumą, tačiau neprarastų savo nekaltybės.

Ašaros tekėjo mano skruostais taip netikėtai, kad net nežinojau kaip išreikšti visą savo vidų. Gal kukčioti..? Gal tiesiog susiimti už veido..? Arba... arba tiesiog sėdėsiu. Gal apsikabinsiu kelius. Taip, manau, to pakaks. Psichopato ilgabarzdžio veidas buvo kiek kitoks – jis žvelgė į mane, nusiėmęs savo akinius nuo saulės, šiek tiek primenančius tuščių aklojo akiduobių cenzūrą, bei godžiai šypsojosi. Gal nurenginėjo mintyse, nors šypsena ir buvo tokia netikra. Pakilau – nusišluosčiau skruostus atbula ranka.

- Kada jis išėjo? – paklausiau netikrai atsainiu tonu (stengiausi išvengti to fakto, kad ką tik apsiverkiau - nebeverkiau jau mėnesį laiko.)

- Gal prieš dvi kokias.

- Minutes?

- Nežinau. Laikrodžius gi atėmė. – užvertė akis, tarsi pasišaipydamas iš mano nepastabumo. – juk supranti, kad tai tas tavo nelemtas driežų auginimas visą tai lėmė. Dabar krikštatėvis prievartaus mano ausų bugnelius iki kito jo atėjimo.

- Vėl daugžodžiauji. Beje, gražus žodis. – žaismingu balsu užduodu kone retorinį klausimą.

- Kada višta daro pur-pur.

- Taip niekas nesako. – pasipiktinu, dalinis nuoširdumas grįžo į mano balsą.

- Mano rankinė sako. – pasiima savo kokių 1990-ųjų channel rankinę, išsitraukia žirkles ir nusikerpa savo barzdą. Lėtai bei preciziškai pakabina ją ant sienos – šalia visų kitų jo praeities barzdų.

- Mulkis. O kolekcija nebloga. – suburbėjau.

- Tai mulkis, tai debilas. Šiandien už tave suks ruletę. – pradeda matuoti savo barzdą, nors gan akivaizdu, kad ji – pati didžiausia iš visų, kabančių ant sienos.

- Čia dėl to, kad pradėjai daugžodžiauti. Kokią ruletę?

- Dėl paleidimo iš čia. Jei pataikai ant nulio, reiškiasi tu sveika. – susikiša liniuotę į marškinių kišenėlę. – Metras ir dar kažkiek. Daugiau nei aną syk.

- Pieva kažkokia. – demonstratyviai išsiviepiu, nuslėpdama susirūpinimą.

- Kuo skiriasi žodžiai „esmė“ ir „apibrėžimas“?

- Pirmas labiau filosofiškas. Iš esmės skirtumo jokio. – erotiškai mirkteliu kaire akimi, nors ir ne visiškai laiku.

- Taip ir maniau. Beje, ar pastebė-

Jo žodžius pertraukė durų girgždesys. Iki šiol jų nepataisė. Nei užsidaro lengvai, nei atsidaro. Ir dar tas garsas – galima išprotėt. Bet juk mes jau ir taip išprotėję. Visiškai nenusiteikus filosofiniams klausimams laukiau įėjimo. Pro duris lėtai ir kaip visada dramatiškai įžengė daktaras. Pasižiūrėjęs į rankinį laikrodį, bei gerokai atsikrenkštęs ištarė:

- Objekte 402, jūs – laisva.
Nustebau. Visiškai ignoruodama savo... laikiną likimo draugą su milžinišku entuziazmu sušukau:

- Tikrai? Galiu eiti? Nulis, ar ne?

- Taip. Tačiau, negaliu jūsų išleisti.

- Bet... Jūs sakėte, sakėte, kad aš laisva! – vos pajutusi laimės gurkšnį turėjau nusivilti.

- Taip – jūs laisva. Tačiau, išeiti negalite. Dabar atsakykite, kokia esmė buvo tų nelaimingų salamandrų šėrime? - nesulaukęs atsakymo, apsisuko ir greitai nužingsniavo link išėjimo.

Gydytojui išėjus pro duris, stebėtinai uždarytas pirmu bandymu, pravirkau. Nebesigėdyjau nei savo šeimininko, nei ikonos, kuri iš kažkur atsirado šalia mano dienoraščio, nei vėl sugrįžusio laikrodžio tiksėjimo. Žinojau - verkdama užmigsiu, taip greičiau ateis rytojus.

tictac_it

Iškart užkliuvo pavadinimas , kodėl "belyje lošady" , o ne "white horses" ar "λευκά άλογα" :) - nors tai nieko nekeičia ... visoje psichologinėje trupučiuką psichodelijoje - NE

Įvertinimas: 3.8
Laimėtojas: Ne

Mikė Lilikė

Autorius uoliai vykdo batlo rengėjų persergėjimus mėtyti pėdas, gal net apsimesti priešininku. Iš čia salamandros ir kūdros. Bet tuo pačiu tęsia atrankiniame etape pradėtą beprotnamio temą. Tad ir tekstukas persisunkęs psichodeline dvasia ir, žinoma, kokios nors logikos ar prasmės jame ieškoti beprasmiška. Vis dėto, veikėjų dialoge juntama kažkokia emocija, nuspalvinanti tekstą. Tai, mano nuomone, stiprioji kūrinėlio pusė. Ir dar pagiriamasis žodis už originalias kalbos priemones. Vien šmėžčiojančios smalsių praeivių pudruotos nosytės ko vertos! Tačiau intriga gan blanki, pabaiga nenustebina. Reziume: užduotis neišpildyta iki galo - kur Azazelos klaida? Kad šėrė senio akį agrastais?

Įvertinimas: 3.2
Laimėtojas: Ne

TomKomPotas

1. Batlo užduoties išpildymas, istorijos atskleidimas (2 balai): na, istorija tai čia supainiota ir veiksmas vyksta kažkur simpatiškų dialogų užkulisiuose. pats klaidos faktas neatrodo toks jau grėsmingas, o išaiškėjimas neakcentuotas. 1,3
2. Užduoties interpretacija, siužeto originalumas, įtaigumas (1 balas): sumiksuoti du atrankos kūrinėliai - sumanymas įdomus. ligoninė, hmm... nuvalkiota. bet pats klaidos kaip kažkokio padaro šėrimo pasirinkimas įdomus. 0,9
3. Kūrinio technika, vaizdingumas, išbaigtumas (1 balas): liko paslapties pabaigoje nors tu ką, liko skonis neišbaigtumo perskaičius ir gana. jo neišsklaido ir viena kita išlendanti klaidelė, ir buitiškumo elementai (zuikučiai užklupti), ir kai kur perteklinis detalizavimas (atrodėme lyg nevykusioj absurdo komedijoj, pastatytoj nuplikusio pseudointelektualo XXI-ojo amžiaus pabaigoje, ašaros tekėjo mano skruostais taip netikėtai, demonstratyviai sarkastiškai, lėtai gan dramatiškai ir t.t.). dėl vardo, tai A. iš pradžių vardas, vėliau jau ligoninės pavadinimas. o dialogai man labai imponuojantys. 0,8
4. Bendras įspūdis (1 balas): jei šersite salamandras kaimyno kūdroje, kurioje išgyvena tik karosai, neužilgo imsite žaisti ruletę SentEgzepiuri, Eragono, Napoleono, barzdos ir bromazepamo kompanijoje 0,9
balas 3,9
skaudančia širdimi turėsiu spausti NE. o kūrinėlis man patiko labai. tiesiog atrodo, jog priešininko labiau atitinka mūšio užduotį

Įvertinimas: 3.9
Laimėtojas: Ne

Kailas Spenseris

Itin vidutiniškas, niekur netaikantis darbas su nesužavinčiais dialogais apie sniegą, daugžiažodžiavimo lingvistinę estetiką, o ties vištos pur-pur, mano bet koks potraukis prozai pranyko turbūt savaitei.

Įvertinimas: 2.5
Laimėtojas: Ne

vakvakas 2

Įvertinimas: 0
Laimėtojas: Ne

atgal