Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Loreta Anilionytė: Kiekvienas romanas yra savaip autobiografinis

2006-02-23
Loreta Anilionytė: Kiekvienas romanas yra savaip autobiografinis

Filosofijos mokslų daktarės, vertėjos Loretos Anilionytės debiutinis romanas „O kas po to?“ vertinamas prieštaringai. Romano intriga pinama iš dviejų stiprių asmenybių – filosofės ir žymios popmuzikos žvaigždės – susidūrimo, kuris abiem herojams tampa akistata su savimi, su praeities demonais, lemia esminių gyvenimo vertybių – meilės, ištikimybės, pašaukimo – išbandymą ir perkainojimą. Kūrinys apibūdinamas kaip „ironiškas“, „šokiruojantis“, „atviras“, „drąsus“. Autorę kalbina Tomas Viluckas.


Šiuo romanu debiutavote kaip rašytoja, anksčiau buvote labiau žinoma kaip vertėja ir filosofijos dėstytoja. Kas lėmė, kad filosofijos daktarė nusprendė rašyti romaną?

Kai kurias idėjas pasirodė geriau atskleisti laisvesne forma. Jei tas idėjas, kurios man rūpėjo, būčiau išdėsčiusi kokioje nors filosofijos konferencijoje ar straipsnyje, jos liktų nepastebėtos. Norėjau platesnės auditorijos. Pasirinkau erotinio romano formą – manau, kad tam tikros visuomeninės ir socialinės idėjos geriau bus suvalgytos su tokiu „padažu“, tada gal nepasirodys tokios sprangios.

O giliąja prasme tas romanas yra filosofinis–moralistinis, galėčiau net sakyti, kad visi romano personažai yra savotiškos metaforos. 

Kodėl romano veiksmas daugiausia vystosi būtent pramogų verslo kontekste? Kuo filosofuojančiam asmeniui gali būti įdomi popkultūra ir jos reiškiniai?

Popkultūra susidomėjau pati sau netikėtai. Tai lėmė asmeninės gyvenimo peripetijos, gal net šioks toks nusivylimas aukštąja kultūra – įvairiomis prasmėmis. Apie tai kalbu ir romane.

Pradėjus labiau domėtis popkultūra, pirmiausia į akis krito visuomenės uždarumo problema, aukštosios ir popkultūros atsiskyrimo problema, elito ir runkelių Lietuvos realusis atsiskyrimas, kuris ir toliau eskaluojamas, ir daugiausia dėl aukštosios kultūros atstovų neveiklumo, vadinamosios „rūpintojėlio pozos“ arba žiūrėjimo iš aukšto į popkultūrą kaip menkesnę ir nevertą dėmesio. (Apie tai kalbu knygoje ironiškame „neteisingame interviu“ p.110-113.) Viena romano idėjų ir yra mintis, kad aukštosios kultūros pasikėlimas yra atvirkščiai proporcingas popkultūros kokybei, kad realusis Lietuvos visuomenės kultūrinis uždarumas ir jo sąlygojamas provincialus davatkiškumas, puritonizmas bei moralizmas ir neleidžia rastis ryškioms žvaigždėms: turime tik profesionalų, nes orientuojamės į standartus, teisingas metodologijas, projektus. Tai mus verčia daryti mažos valstybės savisaugos instinktas, jaučiant, kad kiekvienas spontaniškas talento proveržis, kiekviena nauja idėja, kiekvienas tikrai gaivaus oro gūsis pasmerktas žlugti, nes jis iš esmės įtraukia valstybę į pasaulio kultūros kontekstą – vadinasi, iš esmės graso jos stabilumui. Kaip romane ir rašau: visa Lietuva serga atsiskyrimo nerimu. Ir aš. Lietuva ir aš – bet kas, ne tik aš – neurozė dviese. Visi bijo atsiskirti nuo Lietuvos – mamytės, bijo užsitraukti jos pyktį. Ambivalentiškas santykis su mamyte: priklausomybė ir pasąmonės noras ištrūkti iš to slegiamo autoriteto. Taip pat rūpėjo talento ir vidutinybės, ištikimybės sau, savo jausmams ir būtinybės taikytis prie konvencijų ir standartų problemos.

Ar nerizikavote imdamasi pramogų verslo, populiarumo, karjeros temos? Juk Lietuvos „scena“ maža, mes neturime savo Holivudo, Noting Hilo, paparacų ir visko, kas reprezentuotų pop (plačiąja prasme) industriją. Tad kuo šis gana provincialus popso pasaulis patraukia rašytoją/skaitytoją?

Rizikavau užsitraukti žvaigždžių nemalonę. Ir ta rizika tebelieka.

Romanas būtent ir liečia tą provincialumo temą – kad mūsų visuomenės dvasinė atmosfera nėra palanki rastis ryškioms žvaigždėms.

Klausydamasi lietuviškos popmuzikos ar žiūrėdama koncertus, niekada negalėjau nuvyti minties, kad kažko trūksta, kažkas neįtikina, kažkas ne taip, tarsi netikra. Nesuprasdavau, kodėl: kai bandydavau svarstyti – atrodė, tarsi rinktis tikrai yra iš ko: yra ir gerų balsų, ir gerų tekstų, ir gerų melodijų, ir tikro profesionalumo. Bet – kaip rašau ir romane – supratau, kad nėra visa tai suvienijančios stiprios asmenybės. Kai ėmiau skaitinėti gyvenimo būdo žurnalus, labiau atkreipiau dėmesį į interviu televizijoje, supratau, jog visi skandalai yra dirbtiniai, kad dainininkai tarsi belyčiai, tarsi visai neturi savo gyvenimo, jų interviu sukurpti tarsi pagal vieną šabloną, tik pakeistos pavardės. Vėlgi – supratau, kad tai nėra pačių dainininkų problema, arba bent jau – ne vien jų problema: tai mūsų visuomenės problema: jau mano minėto mūsų uždarumo, davatkiškumo ir puritonizmo.

Tikros ryškios Vakarų popžvaigždės gyvena kupiną aistrų gyvenimą: myli, nekenčia, klysta, jos yra kampuotos, ekscentriškos, arogantiškos, jų charakteriai spalvingi... Tuo tarpu mūsų žvaigždės „ilgai ir laimingai“ gyvena eilinio piliečio gyvenimą, tinkantį geriausiems psichologijos vadovėliams apie „brandžią asmenybę“. Domėjausi didžiosiomis pasaulio popžvaigždėmis ir neradau nė vienos, kuri būtų panaši į lietuviškąsias – „ilgai ir laimingai“ gyvenančias santuokoje Iki Grabo Lentos.

Tada kilo klausimas: kodėl? Todėl, kad jos nėra tikros žvaigždės, arba, kad jos sugeba tą tikrąjį gyvenimą gerai paslėpti. Tą problemą ir bandau kelti romane. 

Šiuo metu apie „žvaigždžių“, elito gyvenimą kalbama visais masinio informavimo kanalais. Jau ir Lietuvoje pasirodė ne viena grožinės literatūros knyga. Ką originalaus savo kūriniu norėjote pasakyti skaitytojui, kuo jį patraukti?

Nesutikčiau, kad tokių knygų yra. Esančios skirtos kiek kitoms problemoms.

Mano knyga – apie talentingą, bet kartu ir impulsyvią, ekscentrišką, aistringą popžvaigždę, priverstą užveržti savo aistras, impulsyvumą, t.y. užgniaužti pusę savęs, kad atitiktų mūsų visuomenės įprastas vidutinio biurgerio normas.

Bandau kelti problemą šitokia forma ir kviečiu ją aptarti. Svarstyti problemas, kurias noriu iškelti pateikdama tokį Žvaigždūno portretą: ar mes esame tiek subrendę, kad leistume tai talentingai Žvaigždei turėti daug moterų, jei jų taip reikia, ir nesidangstyti širma „Aš turiu Žmoną“. Ar esame tiek subrendę, kad toleruotume Žvaigždės poligamiškumą tol, kol jis nėra prievarta, o vyksta „šalių susitarimu“? Ar vis dėlto, ta žvaigždė dėl tokio savo gyvenimo ir aistrų Lietuvoje būtų tiesiog suėsta. Tad jai ir toliau teks slapstyti savo tikrąją prigimtį, aistringumą, kas savaitę pateikiant gyvenimo būdo žurnalams išgalvotą istoriją: „Ir jie ilgai ir laimingai gyveno“.

Mat popkultūra iš esmės yra hedonistinė, ir popdainininko kelią renkasi tik tokios pasaulėžiūros žmonės. Tai aksioma. Kalbant apie vidutinius dainininkus, galbūt jie ir gali gyventi vidutinišką eilinio piliečio gyvenimą. Jei žvaigždė – tikrai ne. Kaip minėjau, tai yra ekscentriški, emocionalūs, impulsyvūs žmonės – kaip tokio būdo žmogaus gyvenimas gali tekėti ramiai? Galėčiau net išvesti savotišką formulę – kuo labiau žvaigždė išties atitinka gyvenimo būdo žurnalų gyvenimą, tuo mažesnė žvaigždė ji yra, net jei muzikiniai duomenys yra geri, net jei tai tikras profesionalas. Galėčiau pasakyti, kad kuo didesnė žvaigždė, tuo stipresnės jos aistros, tuo jis problemiškesnė asmenybė, tuo sunkiau šalia jos kitiems.

Šou aplinka nepritaikyta monogamijai. Šeimai tie žmonės visai netinka. Nebent ta šeima būtų savotiška separacija, kai nebyliu šalių susitarimu kiekvienas gyvena kas sau. Aš už tai, kad žvaigždės galėtų būti palaidos atvirai – kad visuomenės opinija leistų jiems nebesislapstyti ir toleruotų jų palaidumą tol, kol jis nevirsta prievarta. Žodžiu, čia esu už laisvus prancūziškus vyro ir moters santykius, tarkime, kad ir tokius, kokius propagavo prancūzų filosofai ir rašytojai Sartre‘as ir Simone de Boveuar.

O kai nereikėtų slapstyti didžiosios dalies savęs, gal kitoks rezultatas būtų ir scenoje.

Romane galime atpažinti dabarties realijas, mūsų popscenos personažus, veiksmo, kuris pilasi iš TV ekrano, žurnalų glianco užkulisius. Kaip sekėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp kūrybinio atotrūkio ir efemeriškumo?

Atvirai sakant, man tai nebuvo labai svarbu. Romanas, jei skaitysite, labai impulsyvus – ne tik dėl pagrindinių herojų impulsyvaus charakterio. Galėčiau sakyti – tai romanas–impresija. Panašių emocijų tikiuosi ir iš skaitytojų. Nenorėjau teisingo literatūriškai nušlifuoto nuobodaus teksto. Siekiau – provokuojamo, kuris priverstų bent mintyse pasvarstyti tas problemas, kurias ten liečiu - šeimos, ištikimybės, autentiško gyvenimo galimybės, profesionalaus standarto bei talento ir t.t. 

Du pagrindiniai romano herojai, - filosofė ir popmuzikos „žvaigždė“ – tarsi įkūnija du (pop ir aukštosios) nūdienos kultūros veidus. Kur tarp jų esama sąlyčio taškų, o gal ribos jau trinasi?

Paieškoti šių kultūrų galimo suartėjimo buvo viena iš romano intencijų. Jei teigiame, kad gyvename postmodernistinėje visuomenėje, tos ribos turėtų trintis. Deja, Lietuvos praktika yra kitokia. Tai tie du pagrindiniai romano veidai – tarsi dvi metaforos – ir rodo, kad aukštoji ir popkultūra tarsi ir ieško dialogo, bet išties jis labai sunkus. Praktiškai tai kol kas nesusišnekėjimas. Į filosofės (kuri čia būtų tarsi ir laisvės metafora) kvietimą būti charizmatišku ir laisvu žmogumi Lietuvos popžvaigždė atsako kvietimu į lovą ir kartu baime, kad kas to nesužinotų. Popžvaigždė čia būtų ir senosios, patriarchalinės, davatkiškos Lietuvos metafora (todėl jo mėgstamiausias posakis: „tauta nesupras, kaip sakoma“). Ir – atsiribojus nuo tiesioginės erotikos – kad tie du skirtingi tekstai tegali susitikti tik lovoje – t.y. iš esmės kūniškume, kuris mums visiems bendras, ir tai – tik toms vadinamoms 11 minučių, o paskui... kiekvienas nueina savo senaisiais keliais. Deja, situacija kol kas tokia. 

Knygos pristatymuose vartojami žodžiai „atviras“, „autobiografiškas“, „šokiruojantis“ verčia paklausti, kokio storio sluoksnis skiria romaną nuo realybės?

Kiekvienas romanas yra savaip autobiografinis, net jei autorius slėptųsi po istorinių ar fantastinių personažų kaukėmis. Šiuo atveju kaukės nenorėjau, nes taip lengviau buvo iškelti tam tikrų aukštosios ir populiariosios kultūros atsiskyrimo problemų. Be to, negalėčiau teigti, kad net ir moteriškoji linija yra visai autobiografinė. Viena pagrindinių romano metaforų – kelio metafora. Kai rašiau tą romaną, buvau toje kelio vietoje. Dabar – kitoje.



Tomas Viluckas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-02-24 13:09
Petražolė Rugiagėlė
...apie Loretą Anilionytę galiu pasakyti  šilčiausius žodžius. Ji buvo mano Etikos dėstytoja. Aš ją labai gerbiu. Visada tvarkinga, besišypsanti, ji išmano savo dalyką. Tikra profesionalė. Nenuostabu, kad ji rašo sudėtingas, įdomias ir vertingas knygas.
Linkiu Jai sėkmės ir visada ją prisiminsiu tik gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą