Mes visi ko nors laukiam. Ir tai - beveik amžina!

Jūra. Dabar ji pilka ir šviesi. Gili ir atvira. Mintims. Vizijoms. Poezijai. Labai ori. Kartais atrodo - nepasiekiama. Kaip moteris, kurios geidi visą gyvenimą. Todėl ir grįžau. Nepasilikau su ja.

Ypač. Patiko JE recenzija apie moterį ieškančią impotento vyro. Neskaičiau tos knygos. Susirasiu ir perskaitysiu. Butinai.
Bet pagalvojau, kodėl mūsų moterys taip save aukštai vertina, kad tik impotentai joms į vyrus tetinka? Kieno kaltė didžiausia? Mūsų ar impotentų?

Pusė nakties nemiegojau. Galvojau apie poeziją. Kas yra jos intelektualumas?(čia tiems, kurie vietoj žodžių rašo skaičius ir po to ištraukia šaknį). Paskaitykit žmonės RILKĘ arba MIEŽELAITĮ. Intelektas - paprastume. Paprastai apie sudėtingą. Štai, ko trūksta mūsų poezijai. Kvazimodernizmas, - bolido švystelėjimas dangaus skliaute. Žybtelėjo ir nėr. Kažkoks lietuvis, panoręs būt moderniu, ėmė kurt haiku, bet ar jis bent numano, kaip haiku skamba japonų muzikine kalba? Lietuviškai teišeina kažkoks surogatas. Taigi. Tai mano mintys.

Rytoj penktadienis trylikta - šventa diena pasauliui. Kodėl? Juk tai taip paprasta. Saulė patekės.

Tyla šilas, paskendęs rūke,
Tolin žvelgiąs, kur būta kelio.
O laikas mūsų - tirpstąs žvake
Ir tokios trumpos naktys birželio.

Jau buvę čia, jau žinom kuris,
Atgailos už kaltę atlikt nespėjom.
Kažkoks lengvabūdis pravėrė duris,
Bet kitas pro jas nebūtin išėjo...

Verk! Aimanuok! Sudegė jau.
Ant stalo pušinio liko dagtis.
Aš nieko tiek, kiek tylos bijau,
Kai stoja trumpos birželio naktys...

Siauros gatvelės prietemoj surasiu,
Kai kas pro laukujas duris išmes.
Tarp miesto gotikinių dvasių,
Pakelsim vestuves.

Praūš naktis. Girtuoklis rytas,
Dejuos ir plyš nuo pagirių.
Raudosi leisgyvė parkritus,
Tarp vėjų keturių...

Pažinsi pamažu ir pažinimo bus negaila.
Vienok mintis visai ką kita pašnibždės...
Visai ką kita pašnibždės ir tarsi kvaila,
Atrodys siekti nepasiekiamos žvaigždės.

Po to tylėsi atsigulęs lovon visą naktį.
Lietus įkyriai poteriaudamas į langą bels.
Saulėlydžio šešėliai eis pulku palakti,
Taku, per širdį žydinčios obels...

Girdėjau Poncijus Pilotas buvo prastas pilotas.

Kvepėjo žemuogėm, o ne bulviniais blynais,
Šunim bailiais
Ir katinais oriais