Imant domėn tąjį paskutinį mano pro pro eilėraštuką darau išvadą, kad mūūūkimas virš rašykų labai galingas...Kai tik kažkas sumąsto parašyt 5 , (gal išties per daug...o ir ketvertuką...)  išsyk atpūškuoja prakaitą braukdamas vienetininkas...labai lietuviška ir patraukli detalė, – duot per galvą, kad nesumanytų išlįst... Toks gajus tas visuotinas mūkimas...nuo pro pro ir ne visiems lemta jį išgirsti savyje.

+ + +

tas pilkas ženklelis virš galvos....neaktyvus? hmmm...aštuoni metai rašau ir vis pilkuma.... Eisiu pas ką nors prašytis SAULUTĖS ?

–    –    –

koks nuostabus orelis ! Man toks patinka, – lyja, sninga, pusto, merkia ,– migla, rūkas tamsuma, pilkuma...nesimato nieko nieko...veidų praeinančių ir manęs niekas niekas nemato. Paslystu, drimbu taip minkštai minkštai ant pilnų terbų na, rezgių...na, tų maišų tik jau  ne Maxima, ne, su tais  – gatvėn neišvarysite...Žodžiu, – drimbu, sėdžiu sniege, o kažkas vis dar šaudo, pikši pirotechnika... pavėlavę į Naujuosius,sausai taip negarsiai. – kapstausi, rankioju maišelius, smagumėlis ! va taip pasivartyti sniege...tamsu, o sniegas tyras, baltutėlis...tamsu bet dar tik penkta valanda...Patinka man migla...nei pikšėjimai nei žiburiai miglos nepraskiria...Ji tiršta. minkšta. kaip atodusi, keliauju toliau...

skęsta diena
plėšdama vaizdus iš akių
tokia jos teisė
išplėšt užgesint
leist pamiršt
paskęst nebūtyje
išėjime
kiekviena diena
tai išėjimas iš šios erdvės
dainuojančios ausyse

neverk neverk mieloji
taip kreipiuosi į save
jau kitą
be vienos dienos

anam laike
tavęs nebuvo
supeis žiedadulke
saulėgrąžos lig pat
dangaus
arba paparčio žiede
miškus išvaikščiojus
nesuradau

pakviestų plaukt – išplaukčiau šuniuku
pakviestų skrist – pakilčiau be sparnų
vidunakty išgert kavos ar įsipilt nuodų
sutikčiau
nors nuolankumas
būt netikras

aš neišduočiau gilumos gelmės
aš neišduočiau įsčių
gyvenimo variklio
žiūrėdama į jo akis
jų ledo spalvą
spalvą viskio

Įsigijau laivelį, idant čia tiek nuplaukusių , o gi norisi plaukt kartu, neišsiskirt..

O, taip , – sutikite, – kiekviename žmoguje yra daug žmogeliukų, žmogystų, – kalbini vieną, o kiti po kiautu mažose smegenėlėse, po skafandru  veiksmuose, vaikuose, daiktuose, laiškų prikimštuose buteliuose užkastuose: ainiams, ateiviams, mūsų medžių vaisiams, o dar daugiau protėviuose, – kalbini parankiausią iš jų, priklijuoji savo savybes, regimybę, – nelimpa,  privirintas laiko vinimis, prikaltas prie kryžiaus ar verta plėšt? Greičiau pačiam lįst į skafandrą, –  tegul barbena lietumi...bar bar bar..