< together we stand, divided we fall >

< didžioji meilės ugnis >

you and me
we are destined, you'll agree

to spend the rest of our lives
with each other
rest of our days
like two lovers

for ever

my bijou...

< Only takes one tree, to make a thousand matches
Only takes one match, to burn a thousand trees... >

Ich lebe
weil du mein Atem bist
bin müde
wenn du das Kissen bist
bin durstig
wenn du mein Wasser bist
du bist für mich mein zweites Ich

komm lebe
weil ich dein Atem bin
sei müde
wenn ich dein Kissen bin
sei durstig
wenn ich dein Wasser bin
Ich bin für dich dein zweites Ich

Idėjos autoriai ir projekto dalyviai: Pumpas bei Taukšlytė

Trukmė: balandžio 6-16 d.

Projekto tikslai: Apsivalyti per kančią ir patirti aukščiausios lervanos būseną.

Tikslinė auditorija: Niekuo dėti Europos kelių eismo dalyviai bei tolimosios Venecijos gyventojai.

Inventorius: nepakeliamas.

< Love is good weather all the time. Because wind and rain are just another kind of good weather. >

- Aš labai mėgstu rudenines, darganotas dienas, - pasakė Ežiukas. - Blankiai šviečia saulė ir taip miglota miglota...
- Ramu, - pasakė Meškiukas.
- Aha. Tarytum viskas sustojo ir stovi.
- Kur? - paklausė Meškiukas.
- Ne, apskritai. Stovi ir nejuda.
- Kas?
- Na, kaip tu nesupranti? Niekas.
- Niekas stovi ir nejuda?
- Aha. Niekas nejuda.
- O uodai? Va kaip skraido! Pi-i!.. Pi-i!.. - Ir Meškiukas sumojavo letenomis, rodydamas kaip skrenda uodas.
- Uodai tiktai dar labiau, - Ežiukas nutilo, kad surastų tinkamą žodį, - p a b r ė ž i a nejudėjimą, - pagaliau pasakė jis.
Meškiukas atsisėdo:
- Kaip tai?
Jie gulėjo ant žolės, palei upės skardį ir šildėsi blankios rudeninės saulutės spinduliuose. Už upės, degdamas drebulių lapais, dunksojo miškas.
- Na va, žiūrėk! - Ežiukas atsistojo ir ėmė bėgti. - Matai?
- Ką?
- Kaip nejuda miškas?
- Ne, - pasakė Meškiukas, - Aš matau, kaip tu bėgi.
- Tu ne į mane žiūrėk, o į mišką! - Ir Ežiukas vėl pabėgiojo. - Na?
- Vadinasi, man į tave nežiūrėti?
- Nežiūrėk.
- Gerai, - pasakė Meškiukas ir nusisuko.
- Kodėl gi tu visai nusisukai?
- Tu sakei, kad į tave nežiūrėčiau.
- Ne, tu žiūrėk, tiktai į mane ir į mišką  t u o  p a č i u  m e t u, supratai? Aš bėgsiu, o jis stovės. Aš pabrėšiu jo nejudrumą.
- Gerai, - pasakė Meškiukas. - Pabandykim. - Ir įsmeigė į Ežiuką akis. - Bėk!
Ežiukas ėmė bėgti.
- Greičiau! - pasakė Meškiukas. Ežiukas bėgo greičiau.
- Stok! - riktelėjo Meškiukas. - Pradėkim iš pradžių.
- Kodėl?
- Niekaip negaliu žiūrėti į tave ir į mišką tuo pačiu metu: tu taip juokingai bėgi, Ežiuk.
- O tu žiūrėk į mane ir į mišką, supranti? Aš - bėgu, miškas - stovi. Aš pabrėžiu jo nejudėjimą.
- O tu negali bėgti dideliais šuoliais?
- Kam?
- Pamėgink.
- Kas aš - kengūra?
- Na ne, bet tu - kojytėmis, kojytėmis ir aš negaliu atsitraukti.
- Nesvarbu kaip aš bėgu, supranti? Svarbu, kad aš bėgu, o jis - stovi.
- Gerai, - pasakė Meškiukas. - Bėk!
Ežiukas vėl ėmė bėgti.
- Na?
- Tokiais mažais žingsniais nepabrėši, - pasakė Meškiukas. - Čia reikia šokinėti štai taip!
Ir jis šoktelėjo kaip tikra kengūra.
- Stok! - riktelėjo Ežiukas. - Klausyk!
Meškiukas sustingo.
- Girdi, kaip tylu?
- Girdžiu.
- Jeigu aš riktelsiu, tai savo riktelėjimu  p a b r ė š i u  tylą.
- A-a-a!.. - suriko Meškiukas.
- Dabar supratai?
- Aha! Reikia rėkti ir vartytis! A-a-a! - vėl sušuko Meškiukas ir persivertė per galvą.
- Ne! - riktelėjo Ežiukas. - Reikia bėgti pasišokinėjant. Štai taip! - Ir nušuoliavo per lauką.
- Ne! - riktelėjo Meškiukas. - Reikia bėgti, kristi, šokinėti ir skristi.
- Kaip tai? - Ežiukas sustojo.
- Štai taip! - ir Meškiukas liuoktelėjo nuo skardžio.
- Ir aš! - šūktelėjo Ežiukas ir nusirito paskui Meškiuką.
- Lia-lia-lia! - kaukė Meškiukas, ropšdamasis atgal.
- U-liu-liu! - kaip paukštis užgiedojo Ežiukas.
- A ja jai! - iš visos gerklės riktelėjo Meškiukas ir vėl puolė nuo kriaušio žemyn.
Taip iki pat vakaro jie lakstė, šuoliavo, šokinėjo nuo skardžio ir rėkė visa gerkle, pabrėždami rudeninio miško nejudėjimą ir tylą.

Štai jau keletą dienų nepasirodė saulė. Miškas dunksojo tuščias ir tylus. Netgi varnos neskraidė, – štai koks buvo tuščias miškas.
– Na viskas, ruoškis žiemai, - pasakė Meškiukas.
– O kur paukščiai? – paklausė Ežiukas.
– Ruošiasi. Šiltina lizdus.
– O kur Voveraitė?
– Uoksą sausais pūkais kloja.
– O Kiškis?
– Sėdi urve, kvėpuoja. Nori prisikvėpuoti visai žiemai.
– Na ir kvailas, - nusišypsojo Ežiukas.
– Aš jam sakiau: neatėjus žiemai, neprisikvėpuosi.
– O jis?
– Prikvėpuosiu, sako. Kvėpuosiu ir kvėpuosiu.
– Eime pas jį, galbūt kuo nors ir padėsim.
Ir jie patraukė pas Kiškį.

Kiškio urvas slypėjo trečioje kalno pusėje. Iš vienos pusės – Ežiuko namas, iš kitos – Meškiuko namas, o iš trečios – Kiškio urvas.
– Štai, – pasakė Meškiukas. – Čia. Ei, Kiški! – sušuko jis.
– A, – dusliai atsklido iš urvo.
– Ką tu ten darai? – paklausė Ežiukas.
– Kvėpuoju.
– Daug prikvėpavai?
– Dar ne. Vos įpusėjau.
– Nori, mes pakvėpuosim iš viršaus? – paklausė Meškiukas.
– Nieko neišeis, – pasigirdo iš urvo. – Namo durys uždarytos.
– O tu pradaryk plyšelį, – pasakė Ežiukas.
– Atverk truputį duris, o mes kvėpuosim, – pasakė Meškiukas.
– Bu–bu–bu, – atsklido iš urvo.
– Ką?
– Tuojau, – pasakė Kiškis. – Na kvėpuokit.
Ežiukas su Meškiuku atsigulė ir, suglaudę galvas, pradėjo kvėpuoti.

– Cha!.. Cha!.. – kvėpavo Ežiukas.
– Cha–a!.. Cha–a!.. – kvėpavo Meškiukas.
– Na kaip? – sušuko Ežiukas.
– Šiltėja, – pasakė Kiškis. – Kvėpuokit.
– O dabar? – po minutės paklausė Meškiukas.
– Nėra kuo kvėpuoti, – pasakė Kiškis.
– Ateik pas mus! – sušuko Ežiukas.
– Uždaryk duris ir išlįsk!
Kiškis užtrenkė duris ir išlindo laukan.

– Na kaip?
– Kaip pirtyje, – pasakė Kiškis.
– Na matai, trise juk geriau, – pasakė Meškiukas.
– Dabar mes visą žiemą ateisim pas tave ir kvėpuosim, – pasakė Ežiukas.
– O jei sušalsi, ateik pas mane, – pasakė Meškiukas.
– Arba pas mane, – pasakė Ežiukas.
- Dėkoju, – pasakė Kiškis. – Aš būtinai ateisiu. Tik jūs pas mane neikite, gerai?
– Kodėl gi?..

– Pėdsakai, – pasakė Kiškis. –  Pripėduosite, o tada mane būtinai kas nors suės.

Štai jau keletą dienų nepasirodė saulė. Miškas dunksojo tuščias ir tylus. Netgi varnos neskraidė, – štai koks buvo tuščias miškas.
– Na viskas, ruoškis žiemai, - pasakė Meškiukas.
– O kur paukščiai? – paklausė Ežiukas.
– Ruošiasi. Šiltina lizdus.
– O kur Voveraitė?
– Uoksą sausais pūkais kloja.
– O Kiškis?
– Sėdi urve, kvėpuoja. Nori prisikvėpuoti visai žiemai.
– Na ir kvailas, - nusišypsojo Ežiukas.
– Aš jam sakiau: neatėjus žiemai, neprisikvėpuosi.
– O jis?
– Prikvėpuosiu, sako. Kvėpuosiu ir kvėpuosiu.
– Eime pas jį, galbūt kuo nors ir padėsim.
Ir jie patraukė pas Kiškį.

Kiškio urvas slypėjo trečioje kalno pusėje. Iš vienos pusės – Ežiuko namas, iš kitos – Meškiuko namas, o iš trečios – Kiškio urvas.
– Štai, – pasakė Meškiukas. – Čia. Ei, Kiški! – sušuko jis.
– A, – dusliai atsklido iš urvo.
– Ką tu ten darai? – paklausė Ežiukas.
– Kvėpuoju.
– Daug prikvėpavai?
– Dar ne. Vos įpusėjau.
– Nori, mes pakvėpuosim iš viršaus? – paklausė Meškiukas.
– Nieko neišeis, – pasigirdo iš urvo. – Namo durys uždarytos.
– O tu pradaryk plyšelį, – pasakė Ežiukas.
– Atverk truputį duris, o mes kvėpuosim, – pasakė Meškiukas.
– Bu–bu–bu, – atsklido iš urvo.
– Ką?
– Tuojau, – pasakė Kiškis. – Na kvėpuokit.
Ežiukas su Meškiuku atsigulė ir, suglaudę galvas, pradėjo kvėpuoti.

– Cha!.. Cha!.. – kvėpavo Ežiukas.
– Cha–a!.. Cha–a!.. – kvėpavo Meškiukas.
– Na kaip? – sušuko Ežiukas.
– Šiltėja, – pasakė Kiškis. – Kvėpuokit.
– O dabar? – po minutės paklausė Meškiukas.
– Nėra kuo kvėpuoti, – pasakė Kiškis.
– Ateik pas mus! – sušuko Ežiukas.
– Uždaryk duris ir išlįsk!
Kiškis užtrenkė duris ir išlindo laukan.

– Na kaip?
– Kaip pirtyje, – pasakė Kiškis.
– Na matai, trise juk geriau, – pasakė Meškiukas.
– Dabar mes visą žiemą ateisim pas tave ir kvėpuosim, – pasakė Ežiukas.
– O jei sušalsi, ateik pas mane, – pasakė Meškiukas.
– Arba pas mane, – pasakė Ežiukas.
- Dėkoju, – pasakė Kiškis. – Aš būtinai ateisiu. Tik jūs pas mane neikite, gerai?
– Kodėl gi?..

– Pėdsakai, – pasakė Kiškis. –  Pripėduosite, o tada mane būtinai kas nors suės. 

vertė Darius Pocevičius

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt