profiliukui lygiai 10 metų :DDDDDDDD

ėmė ir pradėjo klebėt
visos suknistos nuodėmės

Ir vis dėlto - kaip viskas keičiasi! Kai čia pirmą kartą atėjau, buvau 13 - os ir nežinojau, kad rašysiu. Pasirodo, priglaudžiau virtualią plunksną ir kažką pradėjau gimdyti. Laikas po laiko, supratau, kad rašykai nemėgsta rimo saulė - pasaulis. Tai buvo iššūkis. Turėjau penkis klonus ir gimdydavau 5 eilėraščius per dieną. Kuolas kuolas kuolas. Wtf? Ir vėl kuolas? Pradėjau rašyti taip pretenzingai, kad nė pati nesuprasdavau, ką parašiau. Nesuprasdavo ir rašykai. Kuolas kuolas kuolas. Nesupratau kaip, bet įsisukau į karuselę. Bet visada žinojau, esu visiškas rašyk.lt produktas, nes neskaičiau knygų, o tik jus. Nes niekada nerašiau ant lapo, o tik į baltą Word'o lapą. Jūs žinote geriau, kas yra nebe taip, bet palyginti šią erdvę, kai man buvo 13-14-15-16 ir dabar, kai esu dvidešimties... Kas nutiko?

* Pusė paros lietaus;
* trys ketvirtadaliai apniukusio dangaus;
* ryšulėlis nustipusių nervų ląstelių;
* šlakelis Valinsko;
* saujelė skolų.

Viską sumaišome, dar pashakeiname

Enjoy! Kokteiliukas "Depresūcha el tė"

Pamečio laimė,
radusiem - atsilygens. :(

Pulsas

Akustinis

Į mane įsisiurbusios miegančio vakaro dėlės.
Jokio skausmo – tik skleidžiasi lūpos, tave prisiminus.
Raibuliuoja vanduo sidabriniais žvynų veidrodėliais,
kai apsiverčia žuvys lyg sprogstančios liūdesio minos.

Buvo akys ir širdys kaip tie susisiekiantys indai.
Du meilužiai aistringai vasarvidį šokantys rumbą.
O dabar tai tik troškūs sapnai – juos kaip nuorūkas mindai,
smarkiai gniauži į kumštį, nes pirštai pavieniai sugrumba.

Mes seniai neatrandam vilties – mes praėjom pro viltį.
Jau išaušo diena, kai kažkas į duris pastuksėjęs
nebeleidžia vien tykiai klausytis, ir liepia prabilti,
nes vilkėdamas lietpaltį skverais ateina rugsėjis.

infantilus

Sonetas seniems

Dumba akys nuo ilgo žiūrėjimo prietemon,
klypsta kojos, kai grįžti tesugebu atbulas.
Nebe tie mes, kai keliame šimtą ir atgulam.
Vakarienę su poteriais sukeičiam vietomis...

Patvoriais sirpo naktys nužindusios pienžvaigždžius,
skersapūtės nevirkavo mūsų pakinkliuose –
patys vėjus keturpėsti prunkščiančius kinkėmės,
ir po linmarkas murkdėme griekus nurėdytus.

Menką nieką po trupinį laužėm ir dalėmės -
buvo spalio mažai, o per daug tik prilydavo -
ir tada, kai genėdavo prieširdžius dalgėmis.

O dabar jau skaičiuojam dienas tartum pragulas,
susispraudžiam tarp nišų palėpės lentynoje –
galim tykiai ilsėt – nebėra, kas paragina...

kapuc.

Pamiršau kaip rašomos eilės. :(

dangus taukuotas sienom slystantis,
o gal čia liūtys šitaip artinas?
vaikai nerimsta kaiminystėje –
mama ir tėtis žaidžia kartuves.


:(