rudens žandenų smėlis
smiltis po smilties
užlieja plaukus
audrotus audrotus

Sako, šypsena sukelia gera nuotaika, ne tik gera nuotaika sukelia šypseną. Nenustebkit jei sutiksit mane einantį gatve su idiotiška šypsenėle. Maždaug tokia: =]]]]]] Vakariečiai daug šypsosi. Ar jie tikrai laimingi?

Head so empty.

Humore, mano humore, grįžk. Ir jei tai reiškia tapimą sarkastišku šikniumi - tebūnie.

Dedu visas viltis į pavasarį.

Kai tik išgirstu kurią nors senųjų lyriškų Gravel dainų, išsyk akys sudrėksta. Primena jos tuos laikus, kai dar galėjau turėti iliuzijų, svajonių, ir šia teise naudojausi. O dabartis? Puiki jos metafora - pūga už lango. [...]
Vaikystėje mėgdavau sėdėti prie lango ir stebėti snaiges, kaip jos pamažu leidžiasi iš dangaus, o jis toks baltas, ir jos išnirdavo, rodos iš niekur. Tokios didelės. Didelės kaip gyvenimo viltis. Gyvenimo, veržlaus gyvenimo, įvilkto į upės, kelio, o gal - didžiulės prarajos metaforą.

when there\'s nothing left

Pagaliau vėl sninga. Jei žiema turi tęstis, tai lai bent sninga. Kažkaip ir šilčiau, kai sninga, šilčiau širdy - ta arktinė sausa, šalta dykynė, kuria virtęs miestas pastaruoju metu, visai nemiela.

Troleibusai ūžia it paklaikę.

aaa...

Kortos maišos, kortos keliauja ratu. Ech, kaip įgriso ši žiema. Noriu vasaros. Tokios, kokią apdainuoja Kings of Convenience. Pripildytos aukso, pasklidusio ore. Tuo tarpu gražiausi gyvenimo metai prabėga kažkokiam užkampy, niūriuose Saulėtekio karkasuose. Ak taip, iš barako matyti puikus miesto vaizdas. Iš mano kambario puikus, ką jau bekalbėti apie vaizdą nuo stogo, tik kada aš paskutinį sykį ten bebuvau užlipęs?


You made me feel like the one
Made me feel like the one, the one

I don’t know where we are going now
I don’t know where we are going now

So take a look at me now

Tavo veidas keistos spalvos, ar gerai jautiesi?

Ne, jau senokai gerai nesijaučiu.

Pradedu suprasti tuos, kurie geria alų vakarais. Ir pats taip darau, kartais. Na, ne vienas, ne. Su manim geria Andrius Kaniava. Na, šiaip, jis neima į burną nė lašo, bet štai kartais (pasibraukit šią laiko aplinkybę, kartais) akompanuoja mano liūdesio rečitaliui. Ateina štai ir gerb. Parulskis, prisėda, atsiverčia bloknotą, pradeda kažką keverzoti. Ar aš jį kviečiau? Nepamenu. Kambario draugas - sakyti „kambariokas” kažkaip nedera, nestilinga, o ir šiaip, maloniau skamba - net susiriesdamas stebi aktyvų veiksmą jo kompiuterio ekrane. O aš baigiu vieną iš daugelio pastarojo laiko kvailysčių, baigiu savaitę be veidaknygės. Ir štai pasigirsta aplodismentai. Negarsūs, ironiški - būtent tokie, kokių laukiau. Suskamba Mikutavičiaus daina apie Kalėdas. Pačiu laiku. Merry Christmas!