Atsinaujino. Velniava.

Nežinau, ar verta ką nors sakyti. Bet nutylėti irgi neišeina. Kai kurios klaidos kainuoja daugiau nei kitos.

Miegu mažai. Valgau mažai. Svajoju daug.

Rūškana diena. Net iš savo esė žvelgiantis Parulskis kažkoks rūškanas. O gal tik susimąstęs. Velnias supaisys tuos sarkastiškus menininkus. Galvą skauda, tarytum būčiau aną naktį išlakęs kibirą ugninės. O juk tik pakalbėjau pusantros valandos telefonu prieš miegą. Tikiuos, jau greitai baigsis tas lietus ir finansinis badas. Keliausiu, keliausiu, keliausiu ir aš, ir viskas aplinkui švytės it vasaros auksas.

Pagaliau namie. Tuoj lįsiu po dušu, tuoj skaitysiu mėgstamą knygą, tuoj išsivirsiu vakarienę, tuoj eisiu į savo senutę parduotuvę. Be to, mažiau nei para - ir būsiu pas mamą.

So knocked up. Totali katatonija. Kas man liepė stoti į sunkiausias pasaulyje studijas gruobuoniškiausiame pasaulio universitete? Kur buvo mano protas? Kur ta tikroji vasara? „Kur tu?”, staugiu žvelgdamas vakarų kryptimi.

Jaučiuosi kaip tas viduramžių vienuolis - gašlus ir veidmainis. Po sutana dėvintis tik savo pamazgose skalbtus ašutinius marškinius.
Renesansas krypsta netikėta, bet nujasta linkme.

iškuopk mano šiukšlyną
mintis purvinas
kaip kelias per mėšlavežį
pirštinių neduodu

Kas gi čia rusena manyje? Pliūpsnis atsakys.

you could have it all, my empire of dirt

Laukiu nesulaukiu vasaros. Tam yra begalė priežasčių: Heinekenas, begalė skaitytinų knygų, jūra, sodininkystė, malkinės tvarkymas, ežeras, kelionės. Aibė visko, vargiai galėčiau sutalpinti tai savo kelioninėje kuprinėje. Atėjus pavasariui atgavau kūrybiškumą, o ir liežuvis atsirišo. Nereik sintetinio c2h5oh poveikio, kaip žiemą. Vėl džiugina senos geros dainos, vėl atradau gyvenimo prasmę, kurią kiek juokingai pamečiau metų pradžioje, o gal tik tariausi pametęs. Vėl pilna veiklos, neatmenu būsenos, kad neturėčiau ką veikti. Entuziazmas liejas per kraštus, hau!