Oh my goodness, kažkodėl pirmieji žodžiai buvo ir vėl čia prisijungus ir atsidarius tuščią dienoraščio langą... Gal todėl, kad taip senai čia bebuvau, berašiau, gal todėl, kad tiek daug čia išgyventa, gal todėl pirmieji žodžiai išsprūdo anglų kalba, kad ir esu Anglijoj?
Bet kokiu atveju, jei jau čia, mane užpuolė kažkokia melancholija, gal nostalgija, o gal šiaip tiesiog noriu pabūti ten, kur tik aš. Gal reikia tiesiog susidėlioti mintis, surikiuoti žodžius. Gal tiesiog geriau bent jau kažką parašyti čia, negu aklai klaidžioti po internetą be jokio tikslo.
Nežinau, kas šiandien pasidarė, kodėl po tiek savaičių pozityvo, mane užpuolė ir apsėdo kažkokia šniurkščiojanti nevykėlė depresija (kaip nemėgstu šito žodžio..)... Gal nesusitvarkiau su savo mintim, kaip kad šiandien pasakė - jaučiuos pati kur kas blogiau, negu kad jaustųsi kitas žmogus, jei žinotų.
Et, pamiršau visą dėkingumą, visą pozityvą ir pradėjau apgailėtinai savęs gailėtis - neturiu šito, ano, negaliu sau leisti, kur bėga gyvenimas, kur gyvenu, kur randuosi ir t.t. Fui. Nors prieš dieną atsikėlusi ryte buvau dėkinga viskam, kas mane supa.
Jo, moterys kartais verkia "who fuckin knows".

per pastaruosius metus tiek daug visko nutiko...

per pastarąsias kelias dienas labai daug visko nutiko. ar ne per daug?

Šiandien, jaučiu, pribrendo reikalas didžiajam dienoraščiui. Negali žinot, kodėl. Gal dėl to, kad nieko nėra online, su kuo galėčiau pašnekėt (bent jau su broliu prisižvengiau per skype atsakančiai) arba dėl to, kad esu išgurgus beveik visą butelį raudono vyno :) Ir jaučiu, kaip mano liežuvis atsiriša, ir jei dabar leistumeis su manim į diskusijas, tai galėtume pradiskutuoti iki pat ryto. Jei norėtum dabar mane pabučiuoti, nežinau, ar galėčiau pasipriešinti.. Jei dabar iškviestum šokiui, tai šokčiau iki pat ryto, taip kaip niekada nešokau.
O ryte... Ryte aplankytų keistas jausmas. Kai truputį pasidarytų gėda :) kai kažkas keltų šypseną, bet tai viską galėtum suversti alkoholiui.

Žinai, aš dabar jaučiuos laiminga. Laiminga, nes esu Klaipėdoj. Turiu dar pilną taurę raudono vyno. O jei ryte bus 'sušniakas', turiu mineralinio vandens. Žinau, kad rytoj, pusryčiams paprašysiu arba omleto, arba blynelių (man patnka pusryčiauti viešbučiuose, nors namuose niekada nepusryčiauju). Aš žinau, kad manęs laukia daug įdomių dienų. Rytoj važiuosiu į Palangą, vakare bus linksmas pasisedėjimas. paskui važiavimas namo, paskui truputį stresinis skrydis į Lenkiją. O po to, arba liksiu Lenkijoj, arga grįšiu į Palangą.
Blemba, aš tikrai jaučiuos laiminga. Ir kas svarbiausia, net nereikia rūkyti. Dėl to dar labiau gerai.

būdavo ir blogiau, aišku... Ale nuo to ne geriau.

plazminis televizorius, skalbiankė ir automobilis

Labai AČIŪ L.

šiandien man pasipiršo.

-----------



dar šiandien dieną spėjau susapnuoti mažą Mocartą. Jis labai džiaugėsi gavęs progą prisėsti prie seno pianino, visai vaikas, gal kokių penkių septynių metų sugrojo savo melodijas, labai gražiai, skambiai. Po to turėjo būti jo koncertas karaliams. O paskui jau po daugelio metų mes važiavom aplankyti Mocarto, jis buvo visas susenęs ir jo žandikauliai buvo atsikišę kaip pas orangutangą. Bet tai čia nieko. Svarbiausia, kad jo kūnas buvo kaip ožkos, apaugęs baltais šeriais, kojos su kanopėlėm. Dar pagalvojau, kad veidas kaip pas orangutangą dar nieko, nes nuo senatvės kaulai gali išsikraipyti, bet jau ožkos kūnas tai visiška nesamonė.

:))

sapnavau, kaip po ištuštėjusį Akropolį veduosi už pavadėlio tokį buldogą.

visada taip