Prie tuščių šulinių. 15 dalis

Šaltinis

Juodosios durys atsidarė tik tokiu būdu? Programiškai?..
Nojus žiūrėjo į du stambius, puošnius mygtukus kompiuterio ekrane, vis dar nesiryždamas liesti jų. Tarėsi galų gale įžvelgęs šios vietos logiką... ar bent mažą jos dalį. Kuo sunkesnė užduotis, tuo didesnis atlygis. Per kančias į žvaigždes, ar panašiai. Tačiau tai nieko nepasakė apie požemio kūrėją. Panašūs principai egzistavo natūralioje gamtoje, o taip pat religijose, besiremiančiose sadomazochistiniais principais. Praktiškai visose iš jų, išskyrus Skraidančius Mėsos Kukulius Su Spagečiais, tyliai besisukančius orbitoje aplink Saturną. Nojus iki šiol nenusprendė, ar į pastarąjį tikėjimą reiktų žiūrėti rimtai.

Šiaip ar taip, jis surado būdą atverti duris. Tačiau ką reiškė antrasis mygtukas? Padidinti galią? Kieno galią? Užrašas atrodė labai neapibrėžtas, lyg tyčia toks paliktas. Ir kodėl būtent galią, o ne jėgą?
Antra vertus... hm... jėgai reikėjo raumenų, kurių jis nebeturėjo. Galbūt „galia“ visgi tiko šioje situacijoje? Panašiai kaip ir „įkrova“?..
Nesugalvodamas jokio tinkamo paaiškinimo, Nojus spustelėjo nuorodą į taškų sistemą.


Sveiki atvykę! Jei matote šią informaciją, tai reiškia, jog neleidote laiko veltui. Jūsų egzistencija ką tik buvo praturtinta mūsų sukurtomis pagalbinėmis priemonėmis! Norite patobulinti ar praplėsti šias priemones? Jums reikės Taškų!
Taškai – tai kvantifikuota Jūsų veiklos išraiška. Kuo reikšmingesnis ar sunkiau pasiekiamas bus Jūsų veiklos rezultatas, tuo daugiau gausite taškų. Už Taškus galite įsigyti skirtingus apdovanojimus, kurie skirtingomis aplinkybėmis keisis. Visi apdovanojimai pateikiami „Dotsie“ aplikacijoje, kuri nuo šiol išliks atrakinta.
Dėmesio! Taškai negali būti perduoti/padovanoti kitiems asmenims. Nepanaudoti taškai sesijos pabaigoje bus panaikinti.

Administracija


Nojaus akys net sublizgo iš sukilusio  jaudulio. Iš pirmo žvilgsnio trumpas pranešimas slėpė kur kas daugiau informacijos, nei galima buvo tikėtis. Panašu, jog jis dalyvavo kažkokioje „sesijoje“, kuri neišvengiamai pasibaigs. Ir tai jau buvo antras kartas, kai adminai užsiminė apie „kitus asmenis“. Kažkur, galbūt kitapus juodųjų durų, egzistavo kiti panašūs į jį.
Patikrinęs planšetės programų sąrašą, Nojus išties aptiko naują ikoną su pavadinimu „Dotsie“. Spustelėjęs ją išvydo tą patį langą su dviem stilizuotais mygtukais. Tik dabar vaikinas jau žinojo, jog siūlymas padidinti galią buvo jam skirtas apdovanojimas.

* * *

Ginkluotas kibirų kartimi, Nojus stovėjo per du žingsnius nuo juodųjų durų, mintyse ruošdamasis pačiam blogiausiam. Galop, sukaupęs drąsą, bakstelėjo mygtuką planšetės ekrane. Sugrojo trumpa, pergalinga vinjetė ir atsivėręs pranešimas patvirtino, jog durys sėkmingai atrakintos. Pačios durys nė nekrustelėjo, vis dar išlikdamos tokios pat juodos ir nesvetingos. Vaikinas įsiklausė, tikėdamasis išgirsti žingsnius ar balsus kitapus jų.
Tyla. Nė menkiausio krepštelėjimo. Abejodamas, Nojus dirstelėjo į planšetės ekrane rodomą „Dotsie“. Iš jo dviejų taškų beliko vienas... antra vertus, niekur nedingo ir mygtukas, siūlantis atrakinti duris. Gal panašių durų čia buvo daugiau? Jei taip, tuomet galbūt gerai padarė, nepanaudojęs antrojo taško galiai padidinti. Kas žino, ar už kitus du papildomus kibirus švytinčio vandens jam ką nors duos...
Prisiartinęs piršto galu palietė rankeną. Jokios šalčio atakos šį kartą. Įsidrąsinęs, jis tvirtai sugniaužė ją ir nulenkė. Trūktelėjo duris į save. Urve ūmai pasklido šaiži dejonė, sunkioms durims pajudėjus iš vietos. Kaip ir pirmąjį kartą, vaikinas sustingo vietoje, tik jau neišsigando – tikėjosi kažko panašaus. Netrukus nuslopo paskutiniai triukšmo aidai ir požemyje įsivyravo jau įprasta mirtina tyla. Šiek tiek luktelėjęs, Nojus vėl patraukė duris ir nebepaleido jų, kol neatvėrė visiškai.

Kitapus durų juodavo aklina tamsa. Šito vaikinas daugmaž tikėjosi, tad buvo pasiruošęs. Kilstelėjo žibintą nuo grindų, suktelėjo surūdijusią rankenėlę ir atkišo šviesą prieš save. Teišvydo į tamsą tolstantį koridorių plikomis sienomis. Šį kartą koridorius atrodė daug ilgesnis, be jokių durų abiejose pusėse. Net gerokai paėjėjęs į priekį, Nojus galo taip ir neišvydo. Sustojo dvejodamas, ar verta toliau tyrinėti koridorių, ar visgi sugrįžti atgal ir ištyrinėti kitas atrastas naujoves.
Dar buvo likęs vienas nepanaudotas taškas, kurį galėjo sunaudoti galiai padidinti. Taip pat reikėjo skubiai susukti naują filmuką jo trims gerbėjams, kol šie jo visai nepamiršo. Ir patikrinti, ar dar du papildomi kibirai vandens vėl suteiks jam du taškus.

Apsisprendęs, Nojus jau ketino sukti atgal, kai ūmai išgirdo tolimą grandinių žvangesį. Garsas sklido iš  neištyrinėtos koridoriaus tamsos. Nojus jau buvo įpratęs prie mirtinos požemio tylos, tad naujas garsas jį gerokai išgąsdino. Be to – grandinių žvangėjimas? Toks garsas negalėjo reikšti nieko gero.
Įsitempęs, jis laukė žvangesio pasikartojimo, tačiau koridoriuje buvo tylu. Abejodamas, Nojus dirstelėjo atgal į duris, į jau pažįstamą požemių dalį. Grįžti ar tęsti toliau?

„Kuo reikšmingesnis ar sunkiau pasiekiamas bus Jūsų veiklos rezultatas, tuo daugiau gausite taškų... “

Ši frazė niekaip neišėjo Nojui iš galvos. Grįžti atgal būtų labai lengva. Keliauti į tamsą, kur galbūt jo laukė pavojus? Daug sunkiau. Tačiau kas pasakys, kiek taškų jam gali prisireikti, kad užbaigtų „sesiją“ sėkmingai?

Nesulaukdamas garso pasikartojimo, jis tvirčiau sugniaužė kartį, žibinto rankeną ir sukandęs dantis patraukė į priekį.
Dešimt žingsnių. Dvidešimt. Koridorius vis tęsėsi ir neketino užsibaigti. Iš tamsos į žibinto šviesą niro tos pačios grubios akmens sienos, be jokių įmantrybių, už kurių galėtų kliūti žvilgsnis. Ir vis dar buvo tylu it kape. Grandinės, kad ir kas jas sujudino, neketino žvangėti dar kartą.
Penkiasdešimt žingsnių. Beskaičiuodamas link šešiasdešimties, vaikinas pagaliau stabtelėjo, išvydęs iš tamsos išnyrančius lygius durų kontūrus. Koridorius užsibaigė dar vienomis durimis, kurios savo išvaizda ir spalva niekuo nesiskyrė nuo ankstesniųjų. Reiškia, teisingai atspėjo. Durys, kurioms teks paaukoti dar vieną tašką.

Jau ketinęs piršto galu išmėginti rankeną, jis ūmai krūptelėjo ir sustingo vietoje, išgirdęs metalo tilindžiavimą kitapus durų. O po akimirkos ir kitą garsą nugirdo – kažkas muistėsi ir inkštė, žvangindamas grandines. Lyg pajutęs Nojaus egzistenciją. Dar po kelių akimirkų vaikinas aiškiai išgirdo sutrikusį balsą:
- Ką?.. Kas čia... Kaip aš... Ei! Ei, ar čia yra kas nors?! Ar kas nors gali man padėti?! Dieve, kaip aš čia atsidūriau? Kodėl?..
Balsas buvo vyriškas ir panašu, jog jauno žmogaus. Nojus ir nudžiugo, ir sutriko tuo pat metu. Dar vienas į jį panašus atvykėlis?
- Ar čia yra kas nors?! - vėl užbaubė balsas už durų. - Ar kas nors gali man padėti išsivaduoti iš šitų grandinių?!

Pala, grandinių?

Kažkas šioje situacijoje buvo ne taip. Argi jie visi neturėtų pradėti identiškomis sąlygomis? Prie bedugnės krašto, su kibirais?
Jau beveik pasiekęs durų rankeną, Nojus neryžtingai atitraukė ranką. Jei šis žmogus pradėjo savo „sesiją“ kitomis aplinkybėmis, tai gal buvo už ką?
- Eiii! - užbaubė tas pats balsas. - Ar yra šioje sumautoje vietoje bent vienas gyvas?! Žinau, kad jūs kažkur slepiatės, prakeikti adminai! Girdžiu, kaip kvėpuojate! Cha, girdėjot?! Girdžiu, kaip krebždate pasislėpę savo skylėse! Bailiai! Nagi, pasirodykite bent vienas!
Nojus nuleido ranką visai. Tai nebuvo kalba žmogaus, kuris ką tik atsirado šiame požemyje. Kad ir kas buvo tas vyras, jis praleido čia nemažai laiko. Galbūt netgi žinojo daug daugiau nei jis pats! Kaip begalvok, atverti šias duris buvo privaloma!

Dar nespėjusį nuslopti, nepažįstamojo žodžių aidą ūmai užgožė naujas garsas – garsiai klanktelėjo kažkoks mechanizmas. Sprendžiant iš žemo, viską persmelkiančio garso – itin masyvus. Sugaudė besisukančios detalės, vėl žvangtelėjo grandinės. Šį kartą kitaip, nei Nojus girdėjo anksčiau. Labiau... sistemingai?
O po akimirkos prie mechaninio triukšmo prisidėjo ir nepažįstamojo balsas, kuriame vaikinas aiškiai išgirdo augančią paniką:
- Šventas Dieve, koks ČIA šūdas?! Eiii, kas nors!!! Gelbėkite mane!!! Greičiau, gelbėkite, kol...
Tolesnius žodžius pakeitė klyksmas ir vis greitėjančių detalių staugimas. O tada ir pats klyksmas deformavosi – lyg ne žmogus būtų klykęs, o kažkas visai kita. Ūmai Nojus su siaubu suvokė, jog jau girdėjo panašų klyksmą. Ir ne vieną kartą.

Panašiai klykė švytintis vanduo, kai į jį įkišdavo pirštą.

Nedelsdamas, Nojus čiupo durų rankeną ir nulenkė ją. Priešingai nei prieš tai buvusios, šios durys nesikandžiojo šalčio impulsais. Jos netgi atsivėrė visai lengvai.
Vaizdas už durų... Nojus dar nebuvo matęs nieko panašaus. Didžiulėje, erdvioje patalpoje egzistavo ne viena, o dvi bedugnės. Viena juodavo aukštai lubose. Iš jos žemyn leidosi keturios stambios grandinės, prilaikančios kažką panašaus į pusiau atvirą narvą. Aplink narvą buvo sukonstruotas mechanizmas, kurio paskirties Nojus kol kas nepajėgė suvokti. Jis teregėjo krumpliaračių bei keistų, švytinčių diskų masę. Visos dalys sukosi it nusiteikusios žūtbūt sulaužyti savo ašis.
Narvo viduje, sukaustyta daug smulkesnėmis grandinėmis, kalėjo... forma, kuri dar šiek tiek priminė žmogišką. Nuo jos sruvo upeliai švytinčio skysčio, kuris laisvai krito į grindyse, po narvu juoduojančią antrą bedugnę. Tiesiog čia pat, Nojaus akyse, belaisvio rankos, liemuo ir visa kita prarado paskutines aiškias linijas ir ištekėjo pro narvo grotas. Kraupus klyksmas nutrūko, o po akimirkos ėmė lėtėti ir judančios mechanizmo dalys. Po maždaug pusės minutės sustojo paskutinis krumpliaratis, nustojo virpėjusios grandinės ir požemyje vėl įsigalėjo mirtina tyla. Labai trumpam.
Dusliai klanktelėjęs, tuščias narvas su visu mechanizmu ėmė leistis į bedugnę, nusinešdamas kartu ir visas paslaptis.  Dar vienas klanktelėjimas – keturios didžiosios grandinės sustojo vietoje. Šį kartą ilgam.

Atsitokėjęs Nojus pagaliau įkvėpė oro. Ar kažko, kas užpildė jo neegzistuojančius plaučius. Visa egzekucija užsibaigė pernelyg greitai, jis nespėjo nieko padaryti. Ir regėtas vaizdas sukėlė tiek daug prieštaringų minčių, jog kitomis aplinkybėmis jis būtų neabejotinai apsivėmęs. Dabar tik stovėjo vietoje svyruodamas, vis dar regėdamas paskutines egzekucijos akimirkas.
Švytintis vanduo... Ar jis visas buvo gaminamas TIK tokiu būdu?