epilogas.
aš atbridau ten,
kur tikiuosi antytės
nepaliks daugiau mums
savo vaikų, kaip
praėjusią vasarą.
Stroncis ir Sizifas
rąstas pelkės vidurį,
visai netoli kelio
tiek, kad praeivis
galvą pasukęs
matytų tave
šalia budos
su Jaroševaitės
įkyriomis mintimis
kopiant ant galvos
it apsireiškus
tatum kokiam Nekrošiui.
toks, tas nelengvas gyvenimas,
kai neužsitraukia kišenės pilnos
smulkmenų išgyventi.
-ko tu lauki?
-šviesos.
buda prabyla ir palieka rąstą
.
šernus ganytum, anteles baidytum.
023404182024