Į Visagalį panašus

PASIBUVIMAI 5.

Atėjo laikas, kai žinau –
visi dievai jau čia,
daugiau man jų nebus.
Net ir Dangus su Pragaru,
sutilpę sandaroje AŠ (Savęsp).
Erdvės tiek nemažai,
kad ir žvaigždynai
užsibūt ilgau joje įprato...

Daugsyk kalbėjau apie tai,
tačiau, deja, aplink kiek užmatau –
kaip buvę prieš mane,
taip pasilikę iki šiol.
It be liežuvio žodžiai mano iškalbėti,
o tie. kas juos išgirsti telkėsi į minią,
it be ausų.

Ir ką sakyti? Kad ir sau?

Ir visgi patylėti neišmokau,
nepaisant, kad, regis,
vienintelis save girdžiu:
– Begėdiška kalbėti apie būtą laiką,
kuris nedingęs niekur,
lig šiol Savęsp šalelėje karaliaus sostą laiko,
net su lopšiu, beje.
Taip, taip –  net su lopšiu, Žmogau.
ir nesvarbu, kuris iš  mūs pirmesnis kelyje
į mintį, raidę, žodį
į Ievą, į Adomą
ar į karalių būti savimi.

Savęsp šalis – ne Dievas,
nereik bažnyčių, kad išgirstume jos galią,
nereikia kryžiaus,
kad Jėzų Kristų kaltume prie jo.

Daug akmenų surankiota, suskaldyta,
daug į paminklus jų sudėta, 
net neįtarus,
kad jie Visatai garsesni už Žodį.
Ir suprantu,
kad jau ne Bibliją skaitau:
skaitau save, šalelėje Savęsp,
skaitau pats sau,
tikėdamas susižinoti:
kaip atsitikę taip,
kad netgi Aš,
dar neišėjęs iš beždžionės
į Visagalį panašus?
Beje, ne vienas –
su lazda.