Z pasitarimas

Liūtas. Mes susirinkome čia, draugai, aptarti neseniai publikuoto Katės monologo. Gaila, ji pati negalėjo atvykti ir paaiškinti, ką reiškia tas pasisakymas, bet, manau, mes ir patys daug suprantame ir galime išreikšti savo nuomonę. Taigi.
Lapė. Leiskite aš pradėsiu.
Liūtas. Prašau, tik iš esmės.
Lapė. Žinoma, o kaipgi, visada stengiuosi prieiti prie esmės, net jei tai darau ir aplinkiniais keliais. Sąmoningai.
Vilkas. Oi, lape, žinom mes, tik nepradėk aplinkiniais keliais, eik tiesiu taku.
Kiškis. Mink taką.
Lapė. Ką pasakei, mielasis?
Kiškis. Buvo tokia grupė Mink taką.
Liūtas. Nesivelkime į asmeniškumus, brolis zuikis turėjo mintyje arčiau prie reikalo.
Lapė. O aš kurgi, ar ne prie reikalų? Dar ir kaip. Taigi, aną dieną einu taku, kaip brolis ilgaausis sako, minu taku, ir ką gi matau? Vienas pagyvenęs vyras kabina virvę ant šakos. Karsis, vadinasi. Na jau ne, sakau sau, ilgasnape, to tai jau nebus. Kaip aš vaikščiosiu paskui pro tą vietą? O dar jei mano mažiukai pamatys? Jiems gi psichologinė trauma visam gyvenimui.
Vilkas. O tai ko jis korėsi?
Meška. Nepasikorė. Aš nusileidau nuo to medžio, tai jis ir pabėgo, net virvę paliko.
Lapė. Tai aš ir sakau, toks čia pasiryžimas mirti ir staiga kažkokio lokio išsigando.
Meška. Na, tu atsargiau rink žodžius.
Liūtas. Aišku, žmogui gyvenimas tapo nepakeliamas.
Vilkas. Visiems dabar sunku.
Kiškis. O kada buvo lengva?
Lapė. Apie tai, manau, ir kalbėjo katė. Empatijos ir humanizmo neliko žmonėse, vien tik verslo interesai, kaip sakoma, nieko asmeniško, tik biznis. Aš baigiau.
Vilkas. Na, lapė įprastai priskaldė apie viską...
Lapė. Nieko aš neskaldžiau, aš tau ne koks profesorius, kad skaldyčiau, atvirkščiai, aš už vienybę.
Vilkas. Galiu tęsti?
Liūtas. Tęsk, žmogau, tai yra kolega.
Vilkas. Tai štai, esmė, ką pasakė katė...
Liūtas. Tarp kitko, ji iš mūsų giminės. Atsiprašau, kad pertraukiau.
Vilkas. Ar čia vieta dabar prisiimti nuopelnus savo giminei ir pertraukineti pasisakymus?
Kiškis. Aš siūlau visas replikas po balsavimo.
Lapė. Kokio balsavimo, zuikuti, ar tau su galva gerai?
Liūtas. Nutraukiu visus debatus. Leiskite vilkui pasisakyti.
Vilkas. Jau pamiršau, ką norėjau pasakyti.
Lapė. Kaip visada.
Meška. Aš padėsiu broliui vilkui. Jis ketino pareikšti nuomonę, ir dauguma miško gyventojų jai pritars, kad žmonija, deja, pati nesupranta, ką daro.
Vilkas. Va va, teisingai, būtent tokią mintį aš ir norėjau plėtoti.
Liūtas. O jūs, gerbiama Meška, jau baigėte?
Vilkas. Ir vėl. Dabar aš suprantu tą žmogų su virve. Nu taip negalima dėl dievo meilės.
Lapė. Prasideda. Nebūk ištižęs, klok, kas guli ant kupros.
Vilkas. Dėkui, kūma. Taigi, tik dabar jau dėl dievo nepertraukinėkit.
Liūtas. Ne ne, mes klausom.
Vilkas. Aš pasakysiu, žmonės nepateisino savo paskirties.
Pelėda. Ką? Aš truputį neprigirdžiu.
Vilkas. Miegok tu. Suprantat, tarkim, aš jei kažką ir nužudau, o taip juk būna, neveltui aš miško sanitaras, tai tik paliegusius egzempliorius, bet nužudęs aš juos ir suvalgau, suėdu, taip sakant, o žmonės žudo vienas kitą ne dėl valgymo, nužudytą gentainį jie užkasa į žemę. Apie tai ir kalbėjo katė savo monologe – beprasmis žudymas.
Liūtas. Taip, mes visi žinome, ką kalbėjo mano giminaitė. Kas dar turi kokių minčių šiuo klausimu?
Meška. Tai viskas kaip ir aišku, tu pasisakyk, tu gi karalius.
Lapė. Taip taip, būtų įdomu išgirsti.
Liūtas. Na...
Kiškis. Kalbėk, broli.
Liūtas. Tai aš ir sakau, kad Dievas, sutvėręs žmones pagal savo atvaizdą, galbūt persistengė.
Vilkas. Kaip tai suprasti?
Liūtas. Na, kai iš didelio proto išėjo iš proto.
Vilkas. Dievas?
Pelėda. Tiksli patarlė – iš didelio rašto išėjo iš krašto.
Liūtas. Aišku, kad ne Dievas. Dievo aš nekritikuoju.
Kiškis. Demokratija ir Afrikoje demokratija. Visi gali kalbėti ką nori.
Liūtas. Daug tu žinai apie Afriką.
Kiškis. Nesvarbu, bet valdžią kritikuoti galima.
Meška. Dievas tau valdžia?
Liūtas. Tegul brolis Zuikis kalba, ką nori, jo balsas į dangų neina.
Pelėda. Vėl sumaišyta patarlė.
Lapė. Patarlių popietė seniai baigėsi, prabusk vieną kartą.
Liūtas. Tai nereiškia, kad aš prieš pasaulio sandarą, bet visi klystame, gal ir Aukščiausiasis šioje vietoje persistengė, jo tvariniai, kalbu apie žmones, pranoko jį patį, ėmė su juo konkuruoti ir dabar jis jau darosi bejėgis, ką nors pakeisti. Žmonės juo netiki, sako, tai bobučių pasakos, todėl aš ir mano giminaitė katė sakome, kad tai neregėtas absurdiškumas žudyti savo gentainius. Gerai, sakykim, lapė...
Lapė. O ką aš? Aš nieko.
Liūtas. .... kartais taip pat persistengia, net sudaužo kiaušinius, iš kurių galėtų išsiristi viščiukai...
Lapė. Aš netyčia.
Liūtas. ... bet ji nežudo kitų lapių...
Lapė. Ne, niekada.
Liūtas. ... gal tik pasidrasko viena su kita dėl lapino...
Lapė. Dar ko, draskytis dėl kuilio?
Liūtas. .... bet paskui vėl gražiai sugyvena tarpusavyje.
Lapė. Ko nebūna?
Vilkas. Patylėk tu, leisk Prezidentui pasisakyti.
Kiškis. Kad jo niekas nerinko.
Meška. Iš aukščiau paskyrė.
Lapė. Paveldėjo titulą.
Liūtas. Taigi, sakau, pavojus iškilo mūsų žemelei.
Vilkas. Nesupratau, koks pavojus?
Lapė. Tu, broli, atleisk, bet visada nepasižymėjai protu, taigi Žemei kaput gresia.
Vilkas. Vis tiek neįkertu, tai išsinaikins jie po velnių ir neliks jų, mes tvarkysimės be žmonių, juk gerai, ar ne?
Meška. Lapė turėjo galvoje, kad jie ne tik patys išsižudys, bet ir su savo bombom sunaikins visą Žemę ir kas joje gyva. Štai kame problema.
Liūtas. Dėl to ir susirinkom.
Vilkas. Aaaa, dabar supratau.
Kiškis. Broli, broli...
Vilkas. Koks aš tau brolis?
Liūtas. Tik nesusipjaukim tarpusavyje, mes gi ne žmonės.

Pabaigai pridedamas Katės monologas iš  Z diptiko.

Katės monologas

Visi tik skraido ir skraido. Nerimsta. Kažko ieško. Nori. Tikisi.
Arba laksto pirmyn atgal. Ne kad pagulėtų, pailsėtų, pagalvotų, ne, būtinai kažkur kažko prisireikia.

Kvailystė. Gyvenimas duotas tam, kad pailsėtum, nepervargtum. Gyventi teks ilgai, todėl reikia taupyti jėgas. Girdėjau sakant, kad katės miega dvidešimt valandų per parą. Nesąmonė. Aš miegu dvidešimt vieną. Galima būtų ir dar kokias dvi pamiegoti, bet reikalai neleidžia. Gerai, kad apsirūpinimas maistu atkrenta, visada dubenėlyje yra Viskas arba koks kitas kačių maistas. Aišku, tai nenatūralus ėdalas, bet kai pripranti, visai pakenčiama. Nes jei reikėtų dabar pačiai vaikytis tas peles ar žvirblius, tai garantuotai sutrumpėtų poilsio laikas. Taip ir sveikatą nesunku prarasti ir anksčiau laiko stipti. Nekenčiu tokių minčių. Stengiuosi galvoti pozityviai.

Reikalai, reikalai. Kokie dar reikalai? Aišku, gamtiniai, reikia, be to, ir nusiprausti, ir pajudėti, sąnariams sveika, ir pašniukštinėti, kas ką kalba, kas vyksta. Pavyzdžiui, dabar kažkoks karas, ar ne? Tai juk svarbu. Nesvarbu, kad kažkur, bet gali ir iki čia ateiti, o tada jau apsaugok mano kailį, Liuciferi. Pamenu mano pro pro pro pro pro pro pro pro pro pro, ar jau visus paminėjau? Ne, atrodo, dar kelis praleidau, taigi, pro pro pro pro pro pro pro, dabar užteks, proprosenelė pasakojo apie karą, tas pasakojimas atėjo iki šių dienų per jos vaikus, kurie perdavė savo vaikams, tie vėl vaikams, vaikų vaikams, visiems vaikams, viso pasaulio vaikams, tai yra ir man, kad tada per tą karą kažkuriame mieste išvis nebuvo ką valgyti, tai žmonės suvalgė ne tik visas kates ir šunis, bet ir visas žiurkes, o paskui netgi valgė vienas kitą, aišku, aš tuo netikiu, taip negali būti, žmonės mėgsta išsigalvoti, bet vis tik suprantu, kad karas, tai tas pats, kas ir badas, o badauti, deja, manęs niekas nemokino.

Taip susinervinau, kad einu paėsiu Viskas. Va, karvelis parskrido. Kažkur buvo nulėkęs. Gerai būtų jį suėsti, bet labai gražus, baltas ir jaunas dar, gaila, tegul gyvena.

Aš išvis nesuprantu, kalbant apie karą, ko tie žmonės nepasidalina. Štai aš su Krisium, visi vadina jį Reksu, bet man jis labiau tinka į Krisius. To į akis jam nesakau, bet mintyse kitaip ir nevadinu. Taigi, mes lyg ir galėtume kasdien pjautis, ardytis, draskyti viens kitam akis, bet suprantame, kad naudos mums abiems iš to nebus jokios, todėl ramiai apeiname vienas kitą, nesibučiuojame, bet ir nesidraskome.

Sugyvename. O kaip kitaip. Negi turime nužudyti, jeigu nekenčiame? Nesąmonė. Abu esame gamtos dalis, reikalingi visatai, tiesa, jis tiki į žmogų, aš į Liuciferį. Tikėjimo laisvė. Aš neprimetu jam savo religijos, jis savo. Normalu. Taip turi gyventi ir žmonės.

Bet ne, aną dieną girdžiu per alternatyvią televiziją, tiksliau jutūbę, nes mano šeimininkas valdiškos nežiūri, sako ji, kaip jis ten pasakė? Pavartojo kažkokį žodį. Aaaa, sako dezinformuoja, tiksliai, taip ir pasakė, dezinformuoja, na reiškiasi, meluoja, taigi girdžiu per tą kitą kanalą teigia, kad kare abi pusės prarado po šimtą tukstančių žmonių, netgi daugiau. Tai reiškiasi du šimtai tūkstančių karių padėjo galvas.

Nežinau savo katiška galva, ar tikrai visi jie norėjo ten eiti ir mirti, ar juos tik privertė viršininkai? Man nesuprantama, kaip žmonės gali norėti dėl kažko eiti mirti, va taip savanoriškai. Na gal dešimt durnių ir atsiras, bet kad du šimtai  tūkstančių tai jau tikrai nesąmonė, net žmonės, manau, nėra tokie kvaili, tada beprotiškai gaila tų jaunų vyrų, kurie dėl kokio tai kaprizo turi eiti ir mirti.

Tas žmonių pasaulis tikrai ne taip tobulai surėdytas kaip kačių. Na gerai, ir šunų, kad juos kur galas. Atsiprašau, Krisiau, aš to nesakiau. Per ilgai kalbu. Nusiprausiu ir miegoti. Dvidešimt vieną valandą. Girdi, mokslininke, dvidešimt vieną.