Absurdo pjesė 8

8 epizodas

1. Rastrelis.
2. Prašau?
1. Sakau, Jūs pagalvojote Rastrelis.
2.???
1. Žiūrėdamas į šitą Rotušės bokštą juk pagalvojote – Rastrelio darbas, ar ne?
2. Tiesą sakant...
1. Taip, žinau, žmonės dažnai apsigauna, labai primena puikųjį italą, bet tuo metu jis dirbo arba Peterburge, arba kaimyninėje Latvijoje, Rundalėje, jokiu būdu ne Lietuvoje.
2. Tikrai?
1. Taip, aš ištyrinėjau tą periodą, nes man irgi pasirodė, kad jaučiama Rastrelio ranka, bet tada priėjau išvados, kad gal tai bendra italų mokykla, gal kažkas iš bendro kurso, žinot kaip būna?
2. Taip, pasitaiko.
1. Taigi, nuostabus darbas, bet pastebėjote ar ne, nežinau, vieną labai keistą jausmą sukelia šio bokšto architektūra?
2. Nėra, aišku, labai jauku žiūrint iš apačios.
1. Būtent, tą ir norėjau pasakyti, iš šito taško labai gerai jaučiamas autoriaus lyg ir prisiverstinis paklusimas barokui, jis lyg ir veikė prieš savo skonį.
2. Argi?
1. Na, taip, juk šitos pusapvalės langų arkos iš apačios, rodosi, lyg jos norėtų, lyg veržtųsi aukštyn, ta prasme, lyg mėgintų perkirsti apvalią liniją ir tapti smailėmis, kitaip sakant, lyg norėtų grįžti atgal į savo šaknis pas motiną Gotiką. Ar ne dėl to, aš jus radau tokį susimąsčiusį?
2. Taip, taip, tikrai, dabar, kai pasakėte, prisiminiau, kad kaip tik taip ir pagalvojau – ir ko gi tie langai, tai yra, tos arkos tokios neramios, kodėl taip stiebiasi, man net galva susisuko. Tai jūs sakote, kad šitas mokinys...
1. Galimas daiktas, kad tai ne mokinys, tiesiog tuo metu vyravo tokia mada – barokas ir viskas, duok baroką, jokių gotikų, o šitas vyrukas, ko gero, jautė nenumaldomą meilę gotikai ir nieko negalėjo su savimi padaryti, todėl tos arkos ir atsidūrė tokiame judesyje, lyg norėtų išsiveržti iš rato.
2. Užburtas ratas gaunasi.
1. Taip, apsimestinis barokas, bet gal aš ir klystu.
2. Ne ne, jūs tikrai teisus, pats gal būčiau nepastebėjęs, dėkui, Jūs užvedėte mane ant kelio.
1. Ne, manau, kad visgi aš kažką supainiojau.
2. Ne ne, nieko nesupainiojote, bokštas gotikinis savo esme, tik paslėptas po baroko apsiaustu.
1. Tikrai? Jūs taip manote?
2. Būtent.
1. Gražiai išsireiškėte – paslėptas po baroko apsiaustu, man patiko.
2. Tai kur eisime?
1. Aš taip ir galvojau.
2. Ką galvojot?
1. Kad Jums kažko iš manęs reikia. Aš stabtelėjau šiaip pašnekėti su žmogum apie architektūrą, o Jūs staiga ėmėt viskam pritarti, lyg norėtumėt kažką iš manęs išpešti.
2. O tai ką, aš turėjau ginčytis, nepritarti?
1. Tai aišku, kokia čia diskusija, kai jūs tik pritariate, kur demokratija, kur kita nuomonė, kur opozicija?
2. Gal ir Jūsų tiesa, reikėjo truputį pasiginčyti. Atleiskit.
1. Dabar aš supratau – Jūs nedoras žmogus. Ko Jums iš manęs reikia?
2. Vėl ta nesąmonė.
1. Kokia nesąmonė?
2. Stengiuosi būti su žmonėmis malonus, o jie mane apvagina.
1. Ką, Jūs pavogėte mano piniginę?
2. Dar ne.
1. Taip, aš ją turiu.
2. Bet būtinai pavogsiu. Susitiksim kitą sykį.
1. Palaukit, kur gi Jūs, mes dar nebaigėm.
2. Man pakaks.
1. Kokie vis tiktai keisti tie žmonės.