Absurdo pjesė 2

1. Atleiskite, galiu kreiptis?
2. Žinoma, klausau jūsų.
1. Jūs, matau, skaitote laikraštį.
2. Taip.
1. Jums neatrodo tai keista?
2. Kodėl? Aš visada skaitau šį dienraštį.
1. Aš ne tai turėjau galvoje. Tiesą sakant, net nežiūrėjau dienraščio pavadinimo.
2. Tikrai? Man priešingai - visada įdomu, ką žmonės skaito.
1. Apsidairykit aplinkui, ar daug žmonių matote skaitančių laikraštį?
2. Nematau, bet man tai ir nėra svarbu.
1. Kaip tai gali būti nesvarbu? Aš, aišku, negarantuoju už visą pasaulį, bet bent jau kilometro spinduliu nematau nei vieno žmogaus su laikraščiu rankoje.
2. Jūs iš tiesų matote kilometro spinduliu?
1. Beveik, bet ne apie tai kalba.
2. O apie ką gi, leiskite pasmalsauti?
1. Matote bėga vaikinas su ausinuku, toliau ten kitas. Irgi su ausinuku.
2. Taip, matau. Su laikraščiu jiems būtų nepatogu bėgti.
1. Ne tame esmė. Paprasčiausiai laikraščių dabar niekas neskaito.
2. Aš skaitau.
1. Jūs vienintelis. Tie du bėgikai, garantuoju, įsijungę radijo stotį ir per ją sužino visas naujienas.
2. Galimas daiktas. Kiekvienas renkasi savo būdą.
1. Aš apie tai ir kalbu, jūs originalas. Ana štai ant gretimo suoliuko vyriškis iš pažiūros vyresnis už jus pirštu braukia per telefono ekraną. Žinote kaip tai vadinasi?
2. Man neįdomu, aš neturiu telefono.
1. Nejuokaukit, taip nebūna. Net mano močiutė turi telefoną, o jai jau virš šešiasdešimt metų.
2. Aš turiu laidinį, man jo visiškai pakanka.
1. Taip nebūna. Žinokit, seniai taip nesijuokiau. Ačiū, pralinksminote.
2. Malonu, kad jums patiko, bet tai tiesa.
1. Ne, jūs tikrai keistas. Norit pasakyti, kad galite apsieiti be mobilaus?
2. Pirma, aš visai nenoriu nieko pasakyti, antra, o kam jis man?
1. Atsakysiu jūsų stiliumi: pirma, turėdamas telefoną, jūs puikiausiai apsieitumėte be laikraščio...
2. Iškart įsiterpsiu, laikraštis man vis tiek būtų reikalingas prakurai. Tai geriausia priemonė įkurti židinį.
1. Pabaigsiu, antra - be telefono jūs negalite niekur įsidarbinti ir apskritai atlikti visų reikalingų dalykų, tarkim, pasitikrinti sąskaitą...
2. Galiu, nuėjęs į banką.
1. Bet tam jūs sugaištate aibes laiko.
2. Pirma, man nedažnai norisi tikrinti sąskaitą, aš ir taip viską apie ją žinau, ir antra, pasivaikščioti visada labai naudinga.
1. Jums neatrodo, kad jūs tyčia stengiatės išvesti mane iš kantrybės?
2. Neatrodo.
1. O man atrodo, kad jūs stačiai nepakenčiamas žmogus.
2. Labai gali būti.
1. Bet aš vis dėlto pabaigsiu: štai jūs einate gatve ir su jumis kažkas nutinka, kaip jūs pranešite artimiesiems apie jus ištikusią nelaimę?
2. Pirma, aš neturiu artimųjų, antra, prieisiu prie telefono būdelės.
1. Jūs išprotėjote išties, parodykit man telefono būdelę. Bent aš kilometro spinduliu nei vienos nematau.
2. Trečia, apie nelaimes stengiuosi apskritai negalvoti.
1. Vienintelis dalykas dėl kurio galiu jums pritarti. Bet vis tiek - tai yra didelis atsilikimas nuo gyvenimo, nuo šiandienos, jūs atrodote lyg prisikėlęs po penkiasdešimt metų trukusio letargo miego arba buvote užšaldytas.
2. O kodėl jums tai rūpi?
1. Iš tikrųjų tai ne mano reikalas...
2. Būtent.
1.... bet pagalvojau, gal žmogui reikia pagalbos.
2. Ačiū, bet ne.
1. O kavos jūs irgi negeriate?
2. Kodėl gi ne? Geriu mielai.
1. Tada kur eisime?
2. Gal pas mane?