Užimtumo visiems užteks

 


Veiksmo vieta−mokyklos mokslo dalies vedėjos kabinetas.


Lionei Naujokienei karšta. Varstosi durys, netirpsta eilutė. Įeina  mokytojas senjoras.


L. Naujokienė įėjusiam: Jums dešimt užteks?   Gal pridėsim dar vieną. Mūsų gimnazistai nelabai renkasi šį dalyką.   (Po nosimi Lionė sau murma: Juk ir Lakmusienei reikia.. žadėta. Nežinia ką iškrės... Ir Gražulaitei reikia: neduos ramybės−gali sulaužyti durų rankeną. Bet neatimsi ir iš Zamestienės− dar krėslas ims braškėti...) Pala, pala... pasimečiau matematikoje...


Lionė parėmusi galvą dviem rankom atsidūsta ir tuo metu lyg ant sparnų įsklendžia Angelas (Angelė), nešinas Lionei dedikuota knyga.


L. NaujokienėAngelui nepakeldama galvos: Ir jums bus tinkamas užimtumas...


Mokytojas senjoras nepatenkintas savo darbo krūviu dar nenori išeiti  iš kabineto ir prisėda ant kėdės prie durų.


Angelas: Ar matėte mano naują knygą?


Lionė pakelia galvą−nustemba, kad priešais ją tikrų tikriausia Jonaitytė.


Jonaitytė (Angelas) : Aš parašiau jaunimui. Jiems labai to reikia.


L. Naujokienė: O? mūsų metodininkė? Reikia daugiau šviesos, o kiti tik naudos ieško (pažvelgia į mokytoją sėdintį prie durų). Bent jūs tuo neužsiimate. Juk rašote jaunimui apie dorovę. Tai va,  turėsite dvidešimt. Na gerai, dar porą valandų pridėsim (Lionė prisimerkusi šypsosi. ) Tiesa, nepamirškite rytoj šampano- šioks toks susirinkimas mokslo metų pabaigai. Dar bus svečių.

Jonaitytė sutrikusi bando šypsotis.


Mokytojas senjoras: Man neminėjote. Tai koks čia susibūrimas?


Durys nedrąsiai prasiveria, įeina ilgakasė moksleivė ir ima pasimetusi trypčioti. Jonaitytė pasitraukia į kampą ir stebi sceną.


Moksleivė Naujokienei: Jūs mane kvietėte?


L. Naujokienė surimtėjusi: Taip. Reikia mokytis. Ko nesimokai?


Jonaitytė (Angelas) : Žinau šią mokinę. Gera mergaitė. Kokios gražios tavo kasos.


Mokytojas senjoras: Ar jums ten rūpi mokyti, tik kepate knygas apie dorovę −gal jau ekspertui? O moksleiviams, atrodo, ir laiko nelieka. Aš tai su moksleiviais visą gyvenimą dirbu, ne dėl vardo... O štai Jadzė−ekspertė, nors apie dorovę kaip jūs neišmano, bet  savo dalyką gerai kerta –žino kaip pritempti nemokantį iki pavyzdingo mokančio... (kikena).


Angelas tyliai varto knygą nesiveldamas į ginčus.


L. Naujokienė moksleivei: Kokios problemos? Sako, kad esi gera, tai kaip čia su mokslu?


Mokytojas senjoras: Tai ir pas mane turėsi pamokų. Ar domiesi fizika?   Bus gerai. Išaiškinsim ką tik reikės (žiūri į krūvio skirstytoją). Neatrodo, kad tokia gera mergaitė nesimoko.


Įeina Gražulaitė ir puola tvarkytis plaukus prieš veidrodį kabineto kampe.


Gražulaitė L. Naujokienei: Kada galėsiu suderinti valandas? O kas čia nesimoko?


Moksleivė: Mokausi, bet nesuprantu ką aiškina.


Mokytojas senjoras: Turėjau  tokią mokinę, kuri nieko nesuprato, bet kartą (juokiasi)...


L. Naujokienė mokytojui senjorui: Tai jau jūsų krūvis aiškus. Kas dar neaišku? Lauksime  rytoj mokslo metų pabaigos šventėje.


Mokytojas  nenoriai atsikelia. Palinguoja galva ir oriai išeina.


L. Naujokienė moksleivei: Matematikos mokytojaaiškina tą, ką reikia išmokti. Turi suprasti, o tai daugiau čia nesimokysi.


Staiga pro duris įšoka matematikė, prasistūmusi pro Gražulaitę, kuri vis dar kampe prie durų žiūri į veidrodį.


Matematikė moksleivei: Taip taip. Ar aišku? Ar girdi ką tau sako?


Nuo matematikės padvelkia alkoholiu.


Matematikė L. Naujokienei: Taip nieko nesupranta, bet kartais, žinot, taip gerai sprendžia, geriau nei kiti, bet, va, paprastai negali niekaip išspręsti... Tarp kitko, nesupykit, bet labai gražus jūsų kostiumėlis.


L. Naujokienė matematikei: tikrai?


L. Naujokienė moksleivei: Ar viskas aišku?


Moksleivė tyliai: Aišku aišku...


L. Naujokienė: Dėl mokslo viskas galima.


Pasirodo dar viena  pradedančioji mokytoja Lakmusienė.


Angelas ant pirštų galų išsėlina. Lionė ranka mosteli  durų link mokinei su matematike.


Matematikė atsisukus į L. Naujokienę: Mes viską iki galo išsiaiškinsim, nes šiaip ji supranta, nors kartais nieko nesupranta... O kostiumėlis labai gražus. Iki pasimatymo...


Matematikė apsikabinusi nustebusią moksleivę išeina.


Lakmusienė tyliai sumurma: Čia Lyg koks alkoholio kvapas...


L. Naujokienė apsimeta, kad negirdi.


Lakmusienė L. Naujokienei: Jūs, kaip turinti patirties, tam tikros išminties, man paaiškinkit kodėl Aliukas negali mokytis kaip visi, vis verkšlena?


Gražulaitė išsišoka: Prie ko šita tema? Aš tai su konkrečiu reikalu.


L. Naujokienė Gražulaitei: Išspręsim šį klausimą, tada ir jūsų konkretų reikalą.


L. Naujokienė Lakmusienei: Jau pati turite dvidešimt, jei ir norite užkalbėti dantį, tai daugiau nieko neišdegs.


Gražulaitė  prie veidrodžio Lakmusienei: neužkalbėkite neužkalbėkite (nusijuokia).


Lakmusienė: Aš tik dėl Aliuko. Jis nori mokytis, bet su jo rašyba vien problemos.


L. Naujokienė: Na, nesijaudinkit, mokytoja, tuoj užsirašysim: A-liū-kas nuo-ri mo-ki-tis... Tiek daug reikalų (vėl atsidūsta Lionė, kuriai niekada nesisekė rašyba).


Už durų pasigirsta verksmas  ir užeina ašarotas moksleivis Aliukas. Tik kūkčioja, bet nieko nekalba.


Gražulaitė: prasideda cirkas. Bet ar ne jį vakar mačiau per televiziją?


Gražulaitė įeina į kambarį ir atidžiai nužvelgia moksleivį. Lakmusienė net išsižioja iš nustebimo.


Gražulaitė: Tai jis!


Lakmusienė moksleiviui: Kaip man nieko nesakei?


Lakmusienė įsijungia išmanųjį telefoną ir  ima ieškoti informacijos.


L. Naujokienė: Žinau, kad vaikas nori mokytis, bet ar...


Tuo metu laiku  pasirodo Zamestienė− pedagogė su pareigomis. Pradedančioji mokytoja ir Gražulaitė lyg susitarę pasitraukia atgal praleisdamos Zamestienę prie Lionės N. stalo.


Zamestienė: Parašysim mes tau tą devintuką, ar ne? (Žiūri į pradedančią mokytoją Lakmusienę) Juk balsas gražus ir gerai dainuoja: matėm per televiziją, tai ir skaičiuoti suskaičiuos, ar ne, mokytoja?


Gražulaitė su Lione linksi galvomis, o Lakmusienė, kaip pradedančioji, patrauko pečiais ir toliau, lyg jai tai nebūtų svarbu, naršo internete.


Lakmusienė moksleiviui lyg tarp kitko: Tai suskaičiuosim, ir iki devintuko turi pavykti, tik neverk, gerai?


Moksleivis: Ar rytoj?


Zamestienė: Eikit ir tarkitės dėl laiko. O, Gražulaite, jūs ką bendro čia turite? Kadangi prie meno, tai apipavidalinkite kabinetą, nes rytoj mokslo metų pabaigos šventė, atvyks svečių. O po to galėsite nuotoliniu būdu dirbti ir toliau. Ten užimtumo visiems užtenka, ar ne, Lione?


L. Naujokienė Gražulaitei: Tai dabar tiksliai kitų metų krūvio ir nepasakysiu, gal vėliau, o dabar ruoškite kabinetą rytdienai. Iki.


Gražulaitė nepatenkinta: Kam kabinetą ruošti? Galima ir toliau nuotoliniu būdu. Per viruso laikotarpį prisiruošėm puikiausios medžiagos. Visiems patogiau atsiskaityti per mūsų platformą. Nebus jokių problemų, jei tik teisingai įvertinsite darbo valandas.


L. Naujokienė Gražulaitei: Niekas pas mus  dar nesiskundė, kad buvo nuskriaustas dirbdamas nuotoliniu būdu. Visiems darbo užteko sočiai ir gavo kiek reikėjo.


Gražulaitė L. Naujokienei ironiškai: tikrai viešai nesiskundė ir  gavau kiek reikėjo...


Moksleivis klausosi išplėstomis akimis ne iki galo suprasdamas apie ką pokalbis.


Moksleivis beišeinančiai pradedančiajai mokytojai Lakmusienei: Tikrai. O gal ir aš šiandien nuotoliniu būdu atsiskaitysiu, nes man repeticija. Kam klasėje? Ir ten gausiu kiek reikės, kaip per virusą.


Lakmusienė lyg juokaudama: Koks tu  sumanus, ne visi turi tokių svarbių repeticijų.


Moksleivis išeina paskui persimainiusią Lakmusienę. L. Naujokienė su Zamestiene susižvalgo.


L. Naujokienė Zamestienei: Gerai pasakėte, kad užimtumo visiems pakaks, juk ir su mažu krūviu mokytojai vos spėja, o jiems tik pinigėliai terūpi ir nori dar krūvio... Svarbu, kad po virusų ir tokiu metu, kai netoliese vyksta karas, dar gerai laikomės, ar ne? Apie tai rytoj būtinai paminėsiu, kad tik nuotaika pas visus būtų. (Lionė padaro kalbos klaidų).


Netikėtai įsiterpia nepastebmai sugrįžęs susirūpinęs mokytojas-senjoras.


Mokytojas senjoras: Ne pas visus nuotaika, o visų nuotaika.. O šiaip, mielos damos, kokia situacija bebūtų, o pragyventi iš užimtumo reikia..., o dar per virusus ir prie dabartinės padėties visai neprarasti sąžinės ir humoro jausmo. Dėl ko aš čia esu ir būsiu.


Zamestienė, primerkusi akis, žvelgia į tolį.



Zamestienė L. Naujokienei: Mano krūvis nesikeičia, ar ne?


L. Naujokienė pritardama palinguoja galva.


Tuo metu prasiveria durys ir pasirodo daugiau suinteresuotų mokytojų...


Tiek individų... Ne visi tik dėl užimtumo− pagalvoja Zamestienė ir  išskuba pro būrelį mokytojų.



Mokytojas senjoras prieina ir lėtai uždaro duris.


Pastaba: visi veikėjai išgalvoti.