Įžanga (2. Šaukliu skardenanti triūba)

... tačiau turbūt žinai,
kad Dievo žodis ir be Biblijos gyvena

  Girdėta, pagalvojau. Na taip, žinoma, kad girdėta ir dar taip dažnai, kad nors ausis užsikimšk, bet to daryti irgi neverta, nes tyla užgulusi visą Savęsp karalystę taip, kad supranti, jog būtent toks dalykas dabar vertas didžiausio dėmesio, didžiausios kantrybės ir pastangų neužsimerkti, neužmigti ir nepradėti sapnuoti, kuomet žmogaus aplinkosauga išspinduliuoja tokį dvasinį pliūptelėjimą, kai, regis, vienoje akimirkoje sutelpa didžiulės erdvės, užimtos būtent savimi. Regi, kad – antai! – lopšys aukščiau pakeltas nuo žemės, kad ramiau, saugiau, kad nesusidaužtum, kol dar kojos neišmokusios savo padais prilipti prie jos ir antspauduoti kiekviena žingsnį. Tačiau greitai paregi, jog kone čia pat ir lazda, kad atsiremtum ja į žemę, pasisaugodamas nenukristi, kai kojos jau neišlaiko užsikeltos naštos. Tačiau argi tai varganas peizažas? Per tokį laiko atstumą (nuo lopšio iki lazdos), vis dėlto suspėta išvaikščioti ir apčiupinėti visą tai, kas sudaro Įžangos turinį. Ji dosni,  patikima – leidžia pasiimti atminčiai, kiek sugebi, nieko nelaikydama po užraktais ar slaptavietėse. Tačiau ir pats  jautiesi panašus jai – norisi būti geru, dėkingu, palikti viską, kas surankiota, užsikelta ir ant kupros  panešiota. Man tai karalystė,  Savęsp (Ašašai) karalystė. Ir darosi nesuprantama, kad įsižiūrėti atidžiau į ją lyg ir nebuvo prasmės. Negi? Ir šit jaučiu, kad proga padaryti tai nepraleista. Žino ji ar nežino, bet į talką  atėjusi ir pati, Įžanga.

Galbūt kiti ją pašaukia kitaip –
gal Pratarme,  gal Įvadu,
bet mano sieloje atrodo nuoširdžiau
kuomet Ji – Įžanga;
vis judančią, vis einančią matau
išjautusią žingsnius po kojų padais,
nereikia pasakoti jai,
kad mano kojos ne basliai,
ne tvorai  tverti.
Man miela tokią sutalpint į raidę;
kad ir mažytę,
kaip kad netyčia
kūdikio rankutės sumėgsta špyga,
Bučiuoja motina jo paveiksliuką tokį –
judrus mažylis, netingus ateiti,
greit pats ant kojų užsikels save.

Betgi, stebukle, kur esu?
Toks jausmas, kad ir aš mažylio lopšyje.
Nors šimtametis,
tačiau nelyg maža špygutė jo.

– Ir vis dėlto esi
Savęsp šalies karalius, Pranai, –
šypsniu pasako Įžanga:
– Ir tai ne išmonė, o tyloje
šaukliu skardenanti triūba.

– Triūba?
Koks nuostabus dalykas, a?!

Paėmęs lazdą
dar tvirčiau remiu į žemę:

– Dėkoju, Įžanga, už patirtis tokias.
Lašas po lašo
ne tik akmenis pratašo,
lašas po lašo
kalnus mūrija.