Pramogų bankas arba klaustrofobija.

1 scena
Prie kompiuterių sėdi du vadybininkai – Ji ir Jis.

Jis: Skambino?
Ji: Taip.
Jis: Tai ką, šeštadienį?
Ji: Taip, penktą.
Jis: Ar klausei dėl to?
Ji: Ne.
Jis (prieidamas): Aš juk tavęs prašiau... Koks jiems skirtumas – ar jau išsirito ar dar ne!?
Ji (atsistodama) : Taigi... Dėl šio, kaip tu sakai, jokio skirtumo – kenčia mūsų kišenė.
Jis (šaukia): Ar galiu gauti naują, erdvesnį lukštą? Ar galiu nors kartą, nors vieną vienintelį sumautą kartą būti outside, pajudinti rankas, blemba, ar tu nors ką supranti?
Ji: Klausyk, tuo rūpinasi dailininkas, koks skirtumas erdvė, dydis – pasėdi sutartą laiką ir baigta. Tavo reikalas įlipti, pristatyti, būti, tylėti, išlipti (paliečia Jo alkūnę).
Jis: Tau gerai... Kalbėti lengva... (apžiūri naują modemą ant jos stalo) Koks čia mygtukas?
Ji: Už tokį honorarą bet kas sutiks, tad jei nenori, gali čiuožti... (pamato, kad Jis spaudinėja mygtukus) Ėėėė... Neee... Nespausk...
Jis (dieliame ekrane pasirodo didelis kiaušinis, viduje matyti sėdintis Jis): Tu ką... jau iš anksto viską numatei? Tu žinojai, kad aš vėl sėdėsiu tame pačiame lukšte ir visus pristatinėsiu? Ir vėl jokio progreso?!
Ji: O kaipgi? Tu toks primityvus... Šį šeštadienį penktą valandą.   
Jis: Jei kada nors tau pasidarys bloga lifte, žinok, tai aš baudžiu tave... Žinai, kad nepernešu mažų erdvių.
Ji: Kai aš pasakiau užsakovui, kad norime vietoje kiaušinio pasiūlyti paukštį, man buvo atsakyta, jog tik dėl kiaušinio, atmink – tik dėl kiaušinio jie pasirašė sutartį.
Jis: Gal jų fantazija ribota – gal jie galvoja, kad paukštis – tai višta arba gaidys ir ta koncepcija netiks jų šventei?
Ji: O ką tu manai? Paklausk bet kurio praeivio, kokį paukštį jis paminėtų pirmiausia, po to, kai pavartytų rankoje kiaušinį?
Jis: Bet aš galėčiau būti erelio, grifo, paukštvanagio vaidmeny... Pagaliau balandžio ar tetervino...
Ji: Nesvaik, ereli... Ir nebandyk vėl išeiti su visais rėmais... Dailininkas tau galvą nuims...
Jis (atsidūsta): Jei rasčiau kitą darbą, kaip aš ant jūsų visų...
Ji: Jei ne tavo klaustrofobija, aš tave tuoj pat uždaryčiau į kompų sandėlį...

(Abu susižvalgo, Ji meta į Jį popierių, jis atgal, juokiasi. Pradeda vienas kitą vaikyti, pailsta, apsikabina)

Jis: Gerai, paskutinį kartą.
Ji (pašaipiai): Kaip visada. Eilinį paskutinį.
Jis (atidžiai į ją pasižiūri): Sadistė.
Ji: Primityvas.

(Jis atsisėda ant grindų, ji atsigula, padeda galvą jam ant kelių. Vaizdas ekrane – trūkinėjantis lukštas. Minutę skamba muzika.  Abu greit atšlyja vienas nuo kito, grįžta į savo darbo vietas prie kompiuterių,  susirenka popierius ir išeina)

 2 scena

(Pasipuošusių žmonių minia renkasi Ekonomikos departamento šventėje su taurėmis rankose, ekrane šviečia tas pats kiaušinis)  

1: Eksporto augimas liudija, kiek mes galime, kiek mes pajėgūs, tad mes, įteikdami šį prizą, teigiame, jog augame ir tai tęsis ateityje.
2: Kviečiame eksporto departamento atstovą, paraginkime jį plojimais.
3: Laimėjom, rizikuodami ne tik savo, bet ir visos šalies saugumu. Palydoviniu ryšiu nieko nebenustebinsi. Teko eksperimentuoti, investuoti, prarasti. Mikroschemos atnaujintos, jos atsparios kaip niekad. Išgyvenimo tikimybė padidėjo. Bet investicijos, deja, nepasiteisino. Nuo šiol bandysime atsiriboti nuo importo, naudosime savo šalies paukščius. Viskas prasideda nuo kiaušinio, kolegos. Didelis dėkui tiems, su kuriais dirbame tiesiogiai, naudojame savo išteklius. Tai labai sunkus darbas, ir aš norėčiau pasakyti, mes jaučiamės ne kaip kamikadzės, bet kaip samurajai – drąsūs, veržlūs, ir ačiū jums.
2: O dabar, kaip visada, pramoginė dalis, kurią mums pristato Pramogų Bankas.
Jis (iš kiaušinio):  Tuku tuku aš esu, tarp gelmių ir debesų, kas atspės, kas gi aš?
1, 2, 3: Kiaušinis.
Jis: teisingai, už teisingą atsakymą jums įteikiami specialieji prizai – sąrašą perskaitys atstovas ryšiams su visuomene ponas Guma.
Guma: Taip... Labdaros prekės paskirstytos pagal eiliškumą ir nuopelnus... Visi žinote, kad premijų laikai baigėsi, todėl džiaugiamės, ką gauname. Ekonomistai daugiausiai taupė, todėl jiems dovanų čekiai... (plojimai) Teisininkai taip pat taupė... Todėl jiems dovanų kuponai.... (plojimai) ir mūsų eiliniai – išrinktieji – jums štai dėžutės su kinder – siurprizais. Jose tikri siurprizai. Atidaryti tik naudojant kaukę. Štai tiek.
Jis (šluostydamasis prakaitą) : Muzika!   (visi šoka)
Jis (daužo lukšto sieną) : Ei... Alio... Kas nors... (visi šoka)
2 (prieina prie lukšto): Ei tu, ko nerimsti? Troškina?
Jis: Bloga...
2: Klausyk, atnešiu tau atsigerti, žinau, kad tau klaustrofobija, bet būk žmogus, negadink vakaro...
Jis: Greičiau...

(Visi šoka; 2 išeina ir negrįžta; Jis virsta iš kiaušinio lauk)

1: Ačiū visiems susirinkusiems. Kiaušinis sudužo, viščiukas išsirito, šeimininkės skuba namo.
3: O pratęsimas?
1: Apie pratęsimą pasirašome prie išėjimo.
3: Testuotis būtina?
1: Nebe.
Jis: Vandens...
1: O, štai viščiukas jau ir prakalbo. Viskas vadinasi gerai. Dar kol kas niekas neužtroško mūsų Tėvynėje. Vyno viščiukui!

(Jis nugirdomas ir paliekamas. Atsipeikėja Pramogų Banko biure. Lėtai keliasi. Skamba muzika)

Pasirodo Dailininkas. Jis eina prie pulto, junginėja mygtukus, išsiima bandaną, šluostosi ja prakaitą, suvilgo bandaną vandeniu, apsiriša galvą, pagaliau ant sienų – tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje – ryškėja video instaliacija: visus supa trūkinėjantis kiaušinio lukštas, pro tarpus veržiasi vanduo, šviesa, keistos dalelytės. Paskutinis akcentas priklauso nuo žiūrovų: kiek ilgai jie pasiliks salėje...