Įžanga (1. su mirusiu ant delno paukštuku)

Kiek kartų beldėsi – neskaičiavau.
žinau ir pats, kad laikas atsisveikinti.
Senatvė gi kaip karūna gyvenimo žmogaus –
netgi nuo melo nusigręžusi,
o laiko iš tiesų nedaug.
Jis perbrangus,
kad jį eikvočiau šitokį save pratęsi.

– Nedaug! nedaug!,
tačiau buvau ir išlieku greta, –
atsiliepia man atmintis.

Tyla užstoja karalystę kaip begali
ir atpildo už  paslaugą neprašo.
Be vėjo virpteli nedidelis lapelis,
o sieloj išgirstu –
ar ne perkūnas griaudžia?

Bet – ne.
Aukšta lemtis
po aukštą karalystę vaikšto,
įvardintą Savęsp vardu.
Žemėlapyje jos nebesurasim,
bet ar bereikia
jeigu ji visur
kur tik yra žmogus...

O aš?
Kaip ir dažniausiai
negirdžiu kas kaip aplink,
tačiau šis kartas priverčia suklusti –
ne žirgas Ygaga sužvengė 
Tai Įžanga, nepasikliovus manimi,
atėjo į senatvę
su kūriniu neįkalbėtu.

– Dieve, kaip taip galima?

Bet ji negyvą paukštį dėjo į rankas:
– Lemties keliai nežinomi,
o gal dar p®ačiulbės.

– Prašau, nebūki, Įžanga, man ta,
kokia lig šiolei niekam dar nebuvus.
Nesuprantu, kaip tilptume
į šitaip sumanytą sceną –
kuomet ant jos užkeltas avilys,
medunešį surinkęs,
bitelėms bitinas nereikalingas.

– Tačiau turbūt žinai,
kad Dievo žodis ir be Biblijos gyvena.