Europa, Europa... (3)

Scena pritemdyta. Girdisi tolstantis keturračio variklio burzgimas
Šalia pasienio posto dega vienišas žibintas. Po žibintu – medinis suolas, ant jo susiglaudę sėdi Mikas ir Dhakira. Mikas, pasirėmęs į savo lazdą, snūduriuoja
Pastato sienoje švyti langas, pro stiklą matyti miesto panorama, o tolumoje virš čerpių stogų stūkso vieniša kalva su viduramžių pilies griuvėsiais
Virš lango – užrašas: „Svarbi informacija babajams! Eilėje nesigrūsti ir nesistumdyti! Prie posto pamatų atlikti savo gamtinius reikalus griežtai draudžiama! “
Kiek žemiau dešinėje kabo stendas: „Šis pastatas finansuotas iš ES paramos lėšų. Kuriame Europos ateitį! “

MIKAS (prabudęs krūpteli). Eee... (Apsidairo) Kur dingo Mahomedas?
DHAKIRA. Kažkur nurūko.
MIKAS (nustebęs spokso į Dhakirą). Paliko mus vienus?
DHAKIRA. Tada, kai dar miegojai. Pamatė ant kalno griuvėsius ir džiaugsmingai sušuko: „Nica! Nica! ”. Paskui stipriai apžergė Dovydo sūnų Harlį ir užkūrė variklį.
MIKAS. Nelegaliai kirto sieną?
DHAKIRA. Tikriausiai... Paryčiais, mačiau – kalbino praeivį. Teiravosi, kur pats tiesiausias kelias į Nicą. Tas ilgai kraipė galvą, o paskui irgi pirštu tvirtai bedė griuvėsių link.
MIKAS. Nieko daugiau nepasakė?
DHAKIRA. Kas? Mahomedas? Minėjo, kad turi šiame mieste kažkokių neatidėliotinų reikalų. Kažkokių nesuvestų sąskaitų. Apie misiją be perstojo plepėjo...
MIKAS. Ko manęs nepažadinai?
DHAKIRA. Norėjau, kad pailsėtum. Vakar labai jaudinaisi...
MIKAS. Čia tikrai ne Nica, Dhakira. Pažįstu miestą...
DHAKIRA. Žinau. Bet koks skirtumas? O man šita šalis atrodo visai nieko... Ramu kažkaip ir žmonių nedaug...

Pauzė

MIKAS. Gal, dėl to, kad dar tik ankstus rytas.
DHAKIRA. Tau geriau žinoti. Juk čia tavo gimtasis kraštas.
MIKAS (abejodamas). Sakai, mano kraštas?
DHAKIRA. Argi ne? Daug kartų kelionėje man apie jį pasakojai... Neatsimeni?
MIKAS. Seniai nesilankiau. Viskas taip apšiurę aplink... Viurcburgas atrodo geriau.
DHAKIRA. Niekada nebegrįš tai, kas praėjo, ir niekada nebeprisikels mirusieji. (Rodo į vaizdą už lango) Kaip manai, mes ten gyvensim?
MIKAS. Jei tave priims...

Paduoda Dhakirai du popieriaus ritinėlius

Še, paimk! Čia leidimai tau ir tavo kūdikiui. Radau kišenėje...
DHAKIRA. Kūdikis dar negimė.
MIKAS. Mažiau kils klausimų.
DHAKIRA. Atiduodi abu? Sau nepasiliksi?
MIKAS. Netauškėk niekų! Man jokių leidimų nereikia. Aš vietinis...
DHAKIRA (paima leidimus). O ką reiškia tie užrašai ant pastato sienos?

Pauzė

MIKAS. Aš esu aklas, Dhakira...
DHAKIRA. Nėra jėgos bei galybės, didesnės už visagalį Viešpatį!
MIKAS. Na, ten parašyta... Vienu žodžiu... Prie posto reikia prisiartinti po vieną...  Prašo  nesigrūsti... Matyt,  nerimauja  dėl svetimšalių saugumo...

Miesto varpinės laikrodis lėtai muša aštuonias valandas.  Nutilus paskutiniam dūžiui, pasienio muitinės langas girgždėdamas atsiveria ir pro jį iškiša galvas du uniformuoti pasienio pareigūnai. Vienas jų švilpauja kažkokią melodiją, kitas – rankoje laiko didelį puodelį ir gurkšnoja kavą

PASIENIO VIRŠAITIS (pamato Miką ir Dhakirą). Žiūrėk, žiūrėk! (Baksnoja pirštu) Matai tuos du juočkius ant mūsų suolo?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Tai kurgi ne! Sėdi sau lyg niekur nieko, ir tu jiems papūsk...
PASIENIO VIRŠAITIS (įdėmiai stebi suolą). Atkreipei dėmesį į tą bobą su burka?
PASIENIO PAREIGŪNAS. O ką?
PASIENIO VIRŠAITIS. Į jos pilvą žiūrėk!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Eina sau!
PASIENIO VIRŠAITIS. Tai va. O jos kavalierius slepia veidą po juodais akiniais. Kažkokį ginklą spaudžia tarpukojy...
PASIENIO PAREIGŪNAS (keliskart nervingai gurkšteli kavą iš puodelio). Atrodo, turim bėdą, šefe...
PASIENIO VIRŠAITIS. Tik nepanikuok!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Manai, pasėdės ir grįš ten, iš kur atkeliavo?  Abejoju... Nors imk ir nusišauk!
PASIENIO VIRŠAITIS (juokiasi). Pareigūne, mūsų tarnybiniai ginklai sveikatos ministro įsakymu nakčiai ilsisi specializuotuose seifuose.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Žinau, nuo aštuntos vakaro iki dešimtos ryto.  O sekmadieniais kromelis uždaromas trečią....
PASIENIO VIRŠAITIS. Būtent. Siekiant sumažinti ginklų prieinamumą.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Et, kad taip patalpint nors vienai dienai eilinę ministerijų žiurkę mūsų poste!
PASIENIO VIRŠAITIS. Tikrai manai, kad atsivertų akys?

Pauzė

PASIENIO PAREIGŪNAS. Pikčiausia, jog visokie lochai amžinai atsibeldžia mūsų pamainos metu, šefe. Paskutinį kartą, prisimeni? Visa ruja su išnuomotu autobusiuku pravarė. Žiemos pradžioj... Irgi mudu budėjom... Užkniso šalty grabaliot, padoriai paėst neteko!
PASIENIO VIRŠAITIS. Tada jie bandė pasprukti iš mūsų šalies. Nepamiršk, jog vėliau pats departamento direktorius paskambino! Neoficialiai pagyrė mus už operatyvumą... O čia visai kitas reikalas, pareigūne! Padėkos tikrai nesulauksim. Tie juočkiai, regis, niekur nesprunka! Apie Trojos arklį esi ką nors girdėjęs?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Tik puse lūpų. Žirgai, jodinėjimas – ne mano nosiai. Alga per maža! Bet savo tarnybos metu priuosčiau visko. (Nusispjauna pro langą) Et, ir kokia bestija veisia štai tokius išsigimėlius!
PASIENIO VIRŠAITIS. Išsiaiškinsim. Teks juodu apklausti. Nešk registracijos knygą.
PASIENIO PAREIGŪNAS (rodo neišgertą puodelį). Bet šefe...
PASIENIO VIRŠAITIS. Krutink pasturgalį!

Pasienio pareigūnas vienu mauku išgeria kavą ir dingsta patalpos viduje. Bet netrukus vėl pasirodo lange su bloknotu ir rašikliu rankoje

PASIENIO VIRŠAITIS (moja Mikui ir Dhakirai). Ar girdit mus, lochai?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Jau galit prisiartinti! Glušai du nelaimingi...

Ilga pauzė

PASIENIO VIRŠAITIS. Oho! Nė krust! Atrodo, nebus taip lengva prisikviesti tuos du ponus!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Ką jie sau galvoja! Sėdi pasipūtę ant mūsų suolo kaip įkalti. (Sukikena) Kelionė, matyt, išvargino...
PASIENIO VIRŠAITIS (persisvėręs pro langą). Ei, judu! Iš kur atsibelsdėt, kūtvėlos? 
PASIENIO PAREIGŪNAS (prilaiko viršaitį už apykaklės). Atsargiau, šefe. Bo, užsikrėsi utėlėm!

Dhakira pakyla nuo suolelio ir žengia prie lango. Pareigūnai tuoj pat baikščiai atšlyja į patalpos vidų

DHAKIRA. Mes esam pabėgėliai, pone. Atvykom pas jus iš Vakarų.
PASIENIO PAREIGŪNAS (kikena). Iš vakarų regiono, sakai? Leisk prisiminti...
DHAKIRA. Ne iš regiono, pone!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Nevadink mus ponais! Pas mus – demokratija!
DHAKIRA. Neabejoju, pone! Atvykom iš prieglaudos Vakarų Europoje.
PASIENIO PAREIGŪNAS (surimtėja). Tada kitas reikalas.
PASIENIO VIRŠAITIS (Dhakirai). Mažiau pliurpk! Rodyk siuntimą!

Dhakira paduoda leidimus

PASIENIO PAREIGŪNAS (išlanksto). Daa... Dha... Dhakira?
PASIENIO VIRŠAITIS. Liežuvį  gali nusilaužti.
PASIENIO PAREIGŪNAS (toliau skaito). O čia dar kas? Mahomedas Bože ala-h-lah Ka-si-mas? Nu geras! (Baksnoja į pilvą) Toks tavo būsimo vaiko vardas?
DHAKIRA. Juk dar negimė...
PASIENIO VIRŠAITIS (pavarto popierėlius iš abiejų pusių ir perduoda pasienio pareigūnui). Dokumentai atrodo nepriekaištingai. Užregistruok abu knygoje. Sveiki atvykę, eee... Dhakira ir Mahomedai!

Nudelbia žvilgsniu Miką

Ei, o tu kas toks būsi? Judu kartu?

Mikas pakyla nuo suolo. Barškindamas į grindinį lazda eina prie lango

MIKAS. Esu jūsų šalies pilietis, pone. 
PASIENIO PAREIGŪNAS. Gražiai išsikalinėji!
PASIENIO VIRŠAITIS. Kuo tu vardu?
MIKAS. Aš regėjimo  invalidas.
PASIENIO VIRŠAITIS. Pažymą dėl aklumo turi?
MIKAS. Mano vardas – Mikas.
PASIENIO VIRŠAITIS. Nieko sau! Tik pamanyk, Mikas! Vadinasi, irgi – Mahomedas.
MIKAS. Pagaliau sugrįžau į Tėvynę...
PADIENIO VIRŠAITIS. Niekada neminėk tėvynės vardo be reikalo.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Tikrai galvoji esąs vietinis bičas?
MIKAS. Kadaise emigravau iš čia...
PASIENIO VIRŠAITIS. Gana tų nesąmonių! Pirma dirstelėk į veidrodį, juočki! Mali šūdą!
MIKAS. Kad aš nieko nematau...
PASIENIO PAREIGŪNAS. Tada parodyk siuntimą!
MIKAS. Man siuntimo nereikia, pone. Jau sakiau... Čia mano... eee... gimtinė.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Ot lochas! Mano, gali mus maustyti, kiek panorėjęs.
PASIENIO VIRŠAITIS (Mikui). Įrodymų turi?
MIKAS (įkiša ranką į palto kišenę ir naršo). Tik dvi senas mone-tas.
PASIENIO VIRŠAITIS. Čia tau ne lombardas.
MIKAS. Anksčiau turėjau keturias...

Ištraukia monetas iš kišenės ir tiesia pareigūnams

PASIENIO VIRŠAITIS (godžiai spokso į monetas). Ketini mus papirkti?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Pala pala, šefe... Gal susitarsim, sakau... 
PASIENIO VIRŠAITIS (pašnibždom pareigūnui į ausį). Pareigūne, ar bent supranti, ką siūlai?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Jeigu pažiūrėt praktiškai...
PASIENIO VIRŠAITIS (vėl pašnibždom). Visur aplink mus prikimšta stebėjimo kamerų, asile! Jos mus kiaurą dieną stebi. Nori prarast šiltą vietelę?
PASIENIO PAREIGŪNAS (irgi pašnibždom). Šefe, tada nesinervinkim ir ramiai palaukim vakaro. Išjungsim prie posto žibintą. Tamsoje kameros neberodys. Gal jis tikrai vietinis...

Ilga pauzė

MIKAS. Dar turiu šukas...
PASIENIO PAREIGŪNAS. Girdėjai, šefe?
PASIENIO VIRŠAITIS. Nesu kurčias. Ko neužspringau nuo įrodymų gausos.
MIKAS. Kadaise padovanojo motina...
PASIENIO VIRŠAITIS. Eina šikt! Man jau ašaros iš akių byra...
PASIENIO PAREIGŪNAS (reikšmingai pažvelgia į viršaitį, po to į Miką). Sakyk, kokius dar antikvarinius draudžiamus daiktus slepi savo kišenėje?
MIKAS. Daugiau neturiu nieko.

Pauzė

PASIENIO VIRŠAITIS (Mikui). Gaila. O dabar tūpk ant suolo ir sėdėk. Kai sutems, apžiūrėsim tavo įrodymus.

Laukia, kol Mikas atsisės, tada pamoja Dhakirai 

O tu, juočke, vikriau ropškis į mūsų nuostabią šalį. Su tuo savo neužbaigtu Mahomedu...  Kol dar nepersigalvojom...

Dhakira užsikaria ant palangės, o tada staiga suklykia ir griebias rankom už pilvo

PASIENIO PAREIGŪNAS. Ei, kokie čia fokusai?
DHAKIRA. Atrodo, jau prasidėjo, pone...
PASIENIO PVIRŠAITIS. Pala pala...

Su didžiausiu trenksmu Dhakira griūva į migacijos posto patalpą

PASIENIO PAREIGŪNAS (nervingai juokiasi). Štai kokia ta bobiška dalia. Matei, kaip klasiškai dribo? Tfu! Gerai, kad viskas dar taip laimingai pasibaigė. Vos spėjau pasitraukt į šalį!
PASIENIO VIRŠAITIS (piktai). Netauzyk niekų!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Ko jaudinies, šefe.
PASIENIO VIRŠAITIS. Trenkėsi kakta į grindis, stuobry!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Atsigaus, juočkiai gajūs... Matei, net uždangalas nuo burnos nusmuko.  Šefe, ne tokie jie ir baisūs...
PASIENIO VIRŠAITIS. Dėl visa ko pakišk prie lūpų veidrodėlį.

Pareigūnai sutūpia ant grindų
Kurį laiką lango stačiakampyje jų nebesimatys, girdėsis tik iš posto patalpos atsklindantys balsai

PASIENIO PAREIGŪNAS (tik balsas). Tvarkelė. Stiklas prie burnos vis dar rasoja!
PASIENIO VIRŠAITIS. Tada vikriau atnešk pagalvę. (Tyla) Judinkis, slunkiau!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Šefe, juk pagalves sudeginom...
PASIENIO VIRŠAITIS. Kaip tai – sudeginom?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Argi nepameni? Sugulėm pokaičio... O paskui staiga ėmė ir apsireiškė inspektoriai iš departamento... Vos suskubom sugrūst jas į krosnį. Nebuvo kur daugiau jų slėpti!

Pauzė

PASIENIO VIRŠAITIS. Tai nusivilk švarką ir pakišk bobai po galva. Ar bent Įsivaizduoji, kas bus, jei ta juočkė pastips mūsų poste? Tuoj pat čia sulėks visos Europos spauda!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Bet šefe... Uniformą tik vakar atsiėmiau iš skalbyklos!
PASIENIO VIRŠAITIS. Vykdyk, pareigūne!

Poste pasigirsta Dhakiros klyksmas

DHAKIRA. O Viešpatie!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Na va... Juk sakiau, kad atsigaus...
PASIENIO VIRŠAITIS. Paversk ant šono, bo dar užsprings!
DHAKIRA (aimanuodama). Man jau prasideda sąrėmiai, pone!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Ką ji čia paisto, šefe?
PASIENIO VIRŠAITIS. Matyt, kliedi...
DHAKIRA. Netrukus imsiu ir pagimdysiu judviem kūdikį!

Girdisi Dhakiros aimanos, klyksmai

PASIENIO PAREIGŪNAS (abejodamas). Manai, tikrai išdrįs pagimdyti? Mūsų poste?
PASIENIO VIRŠAITIS. Ką gali žinot... Juočkiai neišrankūs. Labai nenustebčiau.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Gal tik grasina...
PASIENIO VIRŠAITIS. O ką rašo pasienio Šventraštis? Ar yra koks nors teisinis būdas pagal Europos sąjungos direktyvas tuos sąrėmius kažkaip užkardyti?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Apie instrukcijų sąvadą šneki? Geras klausimas. Tuoj nubėgsiu pažiūrėt.
PASIENIO VIŠAITIS. Nė iš vietos, pareigūne!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Aš tik pasiūliau...
PASIENIO VIRŠAITIS. Negudrauk. Norėjai pasprukti?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Į galvą tokia mintis nešovė!
PASIENIO VIRŠAITIS. Prisimink, kad mūsų algos bemaž vienodos.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Jei formaliai žiūrėsim į algalapį ir neskaičiuosim papildomų pajamų...
PASIENIO VIRŠAITIS. Ką čia svaičioji, pareigūne? Apie kokias juodas pajamas šneki?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Gerai gerai. Tik šiaip pasakiau...
PASIENIO VIRŠAITIS. Kitąsyk prilaikyk liežuvį.

Pasigirsta kūdikio verksmas

PASIENIO PAREIGŪNAS. Jėzau Marija!
PASIENIO VIRŠAITIS. Tik nepanikuok!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Gal nuneškim ją  ant sofos?
PASIENIO VIRŠAITIS. Ant mūsų sofos? Visai išprotėjai?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Tai ką darom, šefe?
PASIENIO VIRŠAITIS. Pakelk skarmalus, loche! Ir akių nekreipk į šoną.

Kūdikis toliau verkia

PASIENIO PAREIGŪNAS. Eee... Jau matau jį.
PASIENIO VIRŠAITIS. Šaunuolis. Dabar tiesk rankas!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Po šimts...
PASIENIO VIRŠAITIS (nervingai kikena). Tau neblogai sekas. Jei atleis iš mūsų tarnybos, be darbo ilgai netupėsi.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Gera tau filosofuoti.
PASIENIO VIRŠAITIS. Atsipalaiduok, pareigūne!

Kūdikis verkia

PASIENIO PAREIGŪNAS. Nieko sau! Koks juodas...
PASIENIO VIRŠAITIS. O ką manei? Gims šviesiaplaukis, su strazdanomis ant skruostų ir mėlynų akių? Taip ir turi būt! Griebk jį…

Pauzė

PASIENIO PAREIGŪNAS. Jau laikau! Tfu…
PASIENIO VIRŠAITIS. Neblogai padirbėjai. Pažymėsiu savo raporte.
PASIENIO PAREIGŪNAS. Na ir dienelė... Išgerčiau dabar šalto alaus bokalą. O ant viršaus – šimtgramį degtinės...
PASIENIO VIRŠAITIS. Užsisvajojai?
PASIENIO PAREIGŪNAS. Ir ne vieną...
PASIENIO VIRŠAITIS. Mažiau pezėk. Dar vaiką išmesi! Ir apsiausk jį savo miline. Bo sušals...
PASIENIO PAREIGŪNAS. Mano švarkas po motinos galva, šefe.
PASIENIO VIRŠITIS. Tai ištrauk! Turi kitokių idėjų?

Pauzė

Po velniais, ko dar spoksai! Daryk, kas liepta! 
PASIENIO PAREIGŪNAS. Bet šefe...
PASIENIO VIRŠAITIS. Kas dar? Karksi tą patį kaip varna.
PASIENIO PAREIGŪNAS (išsigandusiu balsu). Tu geriau į juočkę pažiūrėk!  Visai nebejuda.

Ilga pauzė

PASIENIO VIRŠAITIS. Gal, sakau...  eee..  gimdydama kažkiek prisnūdo?

Ilga pauzė

PASIENIO PAREIGŪNAS. Pats tiki tuo, šefe? Aš abejoju...
PASIENIO VIRŠAITIS. Eina šikt!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Tai va...

Apšviestame  posto lange vėl išnyra abu pareigūnai. Abu 
susirūpinę. Abu šnairom spokso į grindis. Kūdikis, suvyniotas į  milinę, pasienio pareigūno glėbyje garsiai verkia

PASIENIO VIRŠAITIS. Žinai ką? Padarykim taip! Tu iškviesk medikus, ir lai jie čia varo nesidairydami su visais savo supistais švyturėliais. Ir dar. Prie progos sukelk mūsų departamentą ant kojų! Sakyk – ekstra atvejis. Užteks kabinetuose kavą seiliot!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Supratau. Kūdikį trumpam palaikysi? Bo jau išūžė ausis...
PASIENIO VIRŠAITIS (kiek pasvarstęs). Bala nematė. Matyt, teks aukotis... Duokš!

Paima kūdikį

O tu vikriau sukis!
PASIENIO PAREIGŪNAS. Gerai, gerai... Tik rankas prieš tai pakišiu po kranu.

Pasienio pareigūnas išbėga. Viršaitis su kūdikiu glėbyje  žiūri pro langą į Miką

PASIENIO VIRŠAITIS. Ei, girdi mane, loche?

Pauzė

Pas mus poste šiandien gimė vaikas!

Kūdikis verkia

Nepatikėsi! Toks pat juodas kaip tu...
MIKAS (padeda ant suolo lazdą, nusiima akinius). Dar vienas vaikas, pone? Nykstančioje Europoje? Tikrai džiugi naujiena…
PASIENIO VIRŠAITIS. Neironizuok.
MIKAS. Neironizuoju, pone...
PASIENIO VIRŠAITIS. Pareigūnas nukentėjo... Išsipeckiojo visas... Ne tas žodis! Teks kompensuoti uniformos valymo paslaugas, juočki!

Tiesia kūdikį Mikui

Še, pasidžiauk! Aišku, jei tikrai nori Europoje gyventi...

Mikas  eina  prie  posto  lango. Paima kūdikį. Kūdikis nustoja verkti

MIKAS. Berniukas ar mergaitė?
PASIENIO VIRŠAITIS (patrina į munduro skverną delnus). Nepažiūrėjau. Bet koks skirtumas? Juočkis ar juočkė... Vienu žodžiu, panešiok, kol atvažiuos tarnybos. O paskui... parodysi tas kelias savo monetas. Po darbo valandų... Tada derėsimės, taip sakant... Negarantuoju, žinoma... bet gal ir pateksi pas mus... Šūdžiau, tu nelaimingas!

Viršaitis uždaro langą

MIKAS (kūdikiui). Girdėjai? Jei labai pasiseks, abu šmurkštelėsim pro kupranugario subinės skylutę... Į šitą pasakų šalį...
Vaikšto po sceną ir supa kūdikį

Bet tai bus šiek tiek vėliau. Kai Europoje visai visai sutems...

Atsisėda ant suolo ir toliau supa kūdikį

Kai Europos danguje užsižiebs žvaigždės...

Ilga pauzė

Scena temsta. Uždanga
Trečio veiksmo pabaiga