Su Tėvo diena, Jonai. Būk drūtas!

    Įsitikinęs, kad jeigu aktorius pasijaučia esantis scenoje, nedelsiant reikia iš jos dingti. Kaip tai padaryti, irgi talento reikalas, tačiau užsilikti nevalia, kad ir kelnes prireiktų nusileisti žemiau klupsčių. Aš žinojau, kad esu scenoje ir žinojau, kad ne aktorius. Tai buvo laikas, kai savijautoje jaučiausi tartum trenktas šlapiu maišu. Ne kokia ji ir todėl niekam jos nelinkiu, tačiau vėlgi neteisinga tarti, kad dėlto labai skaudėtų. Matyt, yra ir tokios pajautos, kurios neleidžia savęs iškalbėti  ar užrašyti. Jautiesi, žinai, kad ESI, kad BŪSI, bet nemažiau supranti, kad jeigu ir nebūtum, tai BŪTIES reikalas dėl to nei kiek nesikečia, nes tai yra  jos pačios viena iš  išraiškų. Ne, gink Dieve, nefilosofuoju, bet juk ir be Dievo ištarta, kad niekas į nieką nenudingsta. Ir man ne naujiena matyti tirštai iš kamino pakylančius dūmus, stebėti jų nykimo procesą ir ramiai į smegenis priimti supratiną, jog dar neseniai, tarkim, jie ošė mišku.

  Buvo gegužės 28-oji, kai per internetą parašiau.
  Ieškau Jono iš Griškabūdžio (vietoje „iš Griškabūdžio“ rašiau jo  pavardę). Gal žinote ką noras apie jį. Labai prašau, parašykite. Mudu netrumpą laiką bendravome. Dabar neatsiliepia...
  Rašyta, teirautasi, klausta ir anksčiau, bet šis kartas buvo kitoks. Po dviejų valandų išgirdau:
„Sveiki. Jonas palaidotas vasario mėnesį. “
 
  Nenustebau. Lyg jaučiau, lyg ir savaime žinojau, kad taip. Netgi sapnų neprireikė. Tik mintyse pasitikslinau, kad mirtis Joną greit ištiko po to, kai jo gimtadienio proga, sausio 22 d., panašiai kaip ir ankstesniais metais, dar kėliau taurę į jo sveikatą, pasiuntęs palinkėjimą („Nagi, mielas  Žmogau, sveikinu ir supu. Laikykis. Neiškrisk  iš lopšio????️‍♀️. “) ir tariausi, jog ir šį kartą tiek rašto teužteks. Dargi iki 100 ana kaip nearti!. Tačiau reikalas išnoko nenuspėjamai ne taip, kaip prigulėtų (reikėtų), kuomet  reikia uždegti žvakutę.
  Reikia?
  Dar ne, Jonai. Daaarrr – NE! – giliai savijautoje pasipriešinau! Tačiau tai jau ne kažkas man netikėto. Pagal sukauptą patirtį pats per save sužinojau, kad po labai trumpo laiko jau negebu atsiminti palydėto į dangaus karalystę numirėlio. Kad ir kaip stengčiausi, ogi it užkeikimas trukdo. Neatsimenu tėvo, neatsimenu motinos,  neatsimenu brolio ir daug ko, o tiksliau – neatsiminu beveik nieko. Atrodytų, turėčiau baimintis, eiti į bažnyčias išpažinties, bet vėlgi žinau, kad – ne, nereikia. Nebent sustojus prie Šv. Marijos  paveikslo padėkoti, kad va taip YRA, kaip dabar. Dvasioje išeinu su jais ir mirties ten nebūna.
  – O kas joje būna? Taigi – dvasioje? – dar vis neatslūgsta Klaustukas.
  Šį kartą man nepakanka parodyti jam, kad – antai! – joje ir Jonas iš Griškabūdžio. Tai tarsi savaime aišku, bet ar visiems aišku, kad jeigu joje Jonas, tai labai tikėtina, kad su juo ir scena. Tačiau dar jautriau mane paniukino impulsyvus poreikis paprastai, aiškiai, nesidairant į prietarus patikėti, kad scena dvasioje bent nemenkiau reikalinga kaip žmogaus gyvenime bažnyčia. Būsiu joje aš ar ne, nesiimu spėlioti, o scenoje, regisi, kad JAU esu. Ir nejaučiu, kad kas trukdytų  persižegnoti kaip bažnyčioje. Kalendoriuje nedrąsu sava ranka parašyti data, bet tikra, kad jau būdamas scenoje teiravausi:
  – Jonai, tu? Tikrai Tu? .
  Ten ir atsiminiau iš jo šnektos, kad, girdi, „gal dar po dešimt metelių nemenkiau būsiu apsičiupinėjęs Visatoje kaip tu, Pranuci“.
  Sieloje kaip varpo dūžis skambtelėjo – būsiu apsičiupinėjęs  Visatoje. Į akis vėl įšoko Klaustukas. Mažutis. Galėtų ir nebūti, bet jis yra ir tik siela težino, kokius nemenkus darbus sugeba  pakilnoti, kuomet į galvą netgi mintis neateina, kad scena yra jo darbo įrankis.
  – Esminis.
  – Ką?
  – Pastuksenk į viršugalvį pirštu. Ten irgi reikalingas sujudimas.
  Nepastuksenau. Kaip, beje, ir nepaklausiau, iš kokių metų ir iš kur atsiminta Jono šnekta, iš kurios čia atsikėlęs citatą. Nemanau, kad iš Jo Griškabūdžio ar mano Šklėrių. Džiaugiuosi, kad man jau anksčiau pasisekė Joną įtikinti, kad ... ė-gė-gė! yra šalis Savęsp, kitaip dar vadinama Ašašai. Yra ji, nepaisant, kad ne visiems lig šiol žinoma ar bent suvokta. Panūdo per Ją išgirsti, kaip Jonui sekasi Visatos mokslai, stebint žemės rytmečius. O aš, sakau gi, jau dabar kaip vaikėzas džiūgauju vien todėl, kad kažkaip sugebėjau atsiminti mudviejų pašnekesį, suveltą prieš kažkiek  metu.
  Kažin, prieš kiek?
  – Su Tėvo diena, Jonai. Būk  drūtas!

______________ Iš Šklėrių raisto_________________