Šklėrių raistas – 27)

O cha cha cha, o cha cha...

Kalbėkime kaip norim,
bet kitaip nebus –
galingas proveržis per žmogų
be atvangos pasaulį maino.
Kaip besistengčiau negirdėti, nežinoti,
išėjusi į darbą geležis ir parakas (energija),
atrodo, it prisiekę jam
tarnyba, prakaitu, ištikimybe.
O man palieka pasarmatyti save,
kad užtrunku aprodyt peizažus,
kurie bent kiek neaplaižyti
it bijant priekaištų
dėl sandėrių su šėtonu.

Taip, sutinku,
šiurpinasi jausmuose kažkas,
bet šis dalykas man daugiau reikšmingas
jį suvokiant per dvasią, o  tuomet...
Tuomet nėra tos pasakos,
nėra legendos,
kurį būtų kaip išmislas (fantazija) žmogaus.

Paleidęs šliužą iš akių,
sekundę, kitą apsižvalgęs
kas aplink mus bent kiek toliau,
ogi žiūriu – suspėjo dingt, šliužo nėra,
bet žodžiai užsiciklinę įšalo gerklėje –
prieš pat akis, nors siek ranka,
sustojęs šypsos jaunikaitis.
Iš kur jis čia?
Kokio šalies pilietis?
Betgi ar reikia šitaip klausti,
kai it savaime ir žinau, ir suprantu:
tokios šalies mūsų planetoje nėra.

                Jis.
          Ir pasakose – ne. 
          legendose taip pat – nebe.
          O gaspadoriau (šeimininke), ačiū,
          kad ir be žodžių girdim vienas kitą.
          Tikiu, kad ir suprasti sugebėsime.
          Jau šunys uosdami neloja į mane
          ir kandžiotis neužsipuola.
          Žinau, tau parūpės paklausti, gaspadoriau –
          O žmonės? O bažnyčios? Irgi – ne?

                Aš
          Teisus esi. Jau rūpi, bet skubėti
          tarytum poreikio nėra,
          senatvės užsitęsęs laikas ne dažnai atrodo mielas,
          tačiau šį kartą tartum katinas į morčių susiruošęs
          kniauktelėjo išimtis.
          Džiugu išgirst,
          kaip gimto krašto kalboje
          atgyja žodis – gaspadorius
          bet pajautos tokios, kad, regisi, 
          kažkas dar kelia į aukštesnę natą.
       
                Jis
          Jei kelia, tai kodėl gi nepaklusti?
          Aida, žmogau! Pirmyn, Pranuci!
.
                  Aš
          Ir išgirstu:
              Buvo gera gaspadinė,
              Gero vyro žmona,
              Ir suspaudė saldų sūrį
              Su visa smetona.
              O cha cha cha, o cha cha,
              O ja ja ja ja jai,
              Ir suspaudė saldų sūrį
              Su visa smetona.  

Ausys kaip zuikio – kilsteli aukštyn,
akys nenori patikėti –
ant natos kaip scenoje,
nerimsta savo kailyje
bastūnai, gatvių muzikantai,
Dieve, jiems padėk.

      Jis
Nereikia „ Dieve, jiems padėk“
Prašau, o ir baru: nereikia taip.
Tai mano užmačiose šie dalykai sukloti.
Ne taip bjauru,
kai šaukia šėtonu,
bjauriau, kad žmonės užsimiršę,
kad vis dėlto esu aš dvasios kūrinys.
Į palydovus man bažnyčios neatėjo...
Raistai už jas mano gyvenime aukščiau.
Tačiau klausyk!
O dar geriau –
dainuokime kartu.

                Prireikėjo gaspadoriui
                Į turgų važiuoti,
                Sūris buvo nesudžiūvęs,
                Negalėjo duoti.
                O cha cha cha, o cha cha,
                O ja ja ja ja jai...

    Aš (šaukiu)
Kęstuti, ar girdi?
Į dūdelę ją!
Į žilvičio dūdelę!...

  Jis.
Patiko? O jeigu taip,
tai galgi ir šėtonas nusipelno padėkų...
---------------________--------------
b. d.