Lietaus knyga

Dinas Jankis gražuolei Svetlanai Rotušės aikštėje grojo gitara.
Ji ėjo traškėdama naujų batelių it adatos kulnais, kurie traiškė jo mylinčios sielos žodžius.
Svetlana sėdo ant ponio, besiganančio Rotušės aikštėje, laižančio grindinio plyteles ir geriančio iš fontano taurės. Svetlana norėjo pabėgti nuo nuodėmėje paskendusio, išdavusio jos vaikystės svajones, jos mamos priesakus, priimtus ant kelių Šiluvos kančių keliuose.
Kitoks, aš kitoks ir skraidau – aš nevaikštau po nuodėmių dulkes. Purvinas iš prigimties, o ne savo noru.
Nors ir sėdėdama ant ponio nugaros Svetlana negalėjo pakilti aukščiau virš išdaviko Dino pečių. Žemė traukėsi po jos ponio kojomis.
Gitara nejautė nei nuodėmės nei džiaugsmo – ji skambėjo Rotušės aikštės praeiviams.
Jankiui  Rotušės aikštė buvo vieta, kuri jis jautėsi laimingas. Aukštai iškėlęs galvą, ištiesęs pečius išdidus, bet gremėzdiškas alaus gėrėjas, šmaikštuolis raudonais vyšnios pyrago spalvos pirštais.
Kur jo  draugai, suprantantys Diną kaip sąžinės, gerumo ir grožio putlų, patogų globėją?
Rotušės aikštėje iš vežimėlio iššoko kūdikis ir pasileido bėgti link Dino, šaukdamas: TĖTI, TĖTI
Svetlana pažvelgė į ponį – jis drėgnoje nuo fontano vandens burnoje laikė flamingo kūdikį, mažą paukštį, kuris dar negalėjo skristi. O virš Rotušės aikštės skrido vienišas flamingas.
Lietus prasidėjo tarsi voras būtu užmetęs tinklus: skardžiai bėgo vandens siūlės čaižydamos stogus. O  sidabras švytėjo voratinklyje.
Svetlana Murda mirtinai sušlapo.
Jos proseneliai  skambant fleitai ėjo mirti ant ešafoto čia – Rotušės aikštėje.
Čia parkritusi nuo smūgio gulėjo jos motina. Ne sovietų laikmetis toks, smūgis buvo labai stiprus. Galvojo Dinas, kada Svetlana jam pasakojo motinos istoriją.
Jankis suklydo  galvodamas, kad tai buvo stiprus smūgis.
Nesuprato, kad Svetlana pasakojo apie smūgį jai – mylinčiai
Ponis, išsigandęs lietaus voratinklio nestabdomas bėgo aplink aikštę.
Diną apkabinęs kūdikis nusišlapino jam ant kelnių.
Po liūties tapo tvanku ir žalia
Norėjosi alaus ir atleidimo.
Svetlana apkabino Diną.
„ Ačiū tau, mano mielas... “
Dinas pakėlė į dangų akis, kur tas flamingas, po velnių.