Šklėrių raistas – 26)

Kur dvasios renkasi ne vien tik pasilabinti

Man neatrodė, kad sutikus šliužą,
laikas slenka per lėtai.
Viršugalvis įkaito
ir buvo lengva paspėlioti,
jog šitaip susitelkus pragaro jėga.

Kas pasakys, kiek ko jame
ir kas su juo ir aplink jį?
Vienok ne iš sapnų,
ne iš fantazijų ar meno kūrinių
jo turinys;
ji čia reikšminga ir tikra,
kaip ir žegnonėje,
kur vienas Dievas trijuose –
Tėvas, Sūnus ir Šventoji dvasia.

Panoro sužinot (ar atsimint)
kaip išmatuoti žodžio talpą?
Man nedrąsu parodyti į pragarą kaip ugnį,
dar nedrąsiau – parodyti į jį kaip kančią.
(Kuomet šventieji
daugiagalviams slibinams 
jų galvas nukapoja,
iš kur – šventumas toks?)

Putoja pragaras, nebegesindamas ugnies,
tačiau nepamanau,
kad jos daugiau ten negu Saulėje
[O pragarai, piktoji dvasia,
kodėl nepamanyti man,
kad ten tavo namai? ]

Tačiau ir šitą kartą nesakau,
kad apie pragarą
ligi senatvės pasilikęs kurčias.
Žinojau, kad yra.
Žinojau, kad geriau su juo nesusitikus, 
bet kaip labai jis rūpi man –
lig šiolei nežinau:
jeigu nelaimė, nesėkmė ar dar kažkas ne taip,
su priekaištais ar prašymais išeidavau pas Viešpatį.
Ir šit dienos šviesoj, Šklėrių akivaizdoje
kuriasi peizažas –
jo neaplenksi, neapeisi,
neįprašysi, kad nudingtų kuo toliau
ir kvaila, oi, kaip kvaila klausti jo –
sakyki, šliuže, kas esi?

Daugiau negu norėtųsi,
girdėjęs ir regėjęs,
bet Dievas laiko nedavė numirti,
nors kryžiai jau ne kartą buvo paruošti
ir šitos mano „įžvalgos“ (kaip suprantu)
taip pat, beje, nokinasi savaime. 
O būta jau ne kartą taip:
Apsidairau aplink
it panorėjęs paspoksoti
po man skirtų kryželių dalią –
aukšti kalnai,
tačiau maži kryželiai aukštesni.
Giliai sukritę slėnių įdubos,
tačiau kapai dar gilesni
ir pasitaiko, kad ūmai
net džiaugsmas kaip audra
įsišniokščia verpetais į akis.
Nei kalnuose, nei slėniuose
ne kryžiai ten, ne kapinės –
tai paukščiai užgula akių erdves
kažką pametę iš saviškių,
ir pasirūpinę
parsiskraidinti juos su savimi.

Kiek bus dar šitokių spektaklių ateity,
sakyčiau, kad nepadoru galvoti,
bet jų dar bus,
tai be prognozių numanau –
esu aš jiems nelyg knyga
kur dvasios renkasi ne vien tik pasilabinti.
Čia Dievas užjaučia Šėtoną,
Šėtonas – Dievą ir abu laimingi savimi,
kad per jų dvikovas pasauliai kuriasi.

Ramybe, neateik!
Ir tu, mirtie, nemulkinki akių,
kad tavo karalystėje ramu.
-----------____________-----------
b. d.