Šklėrių raistas – 25)

Sakyki, šliuže, kas esi?

Skrynia dar pradara tik tiek,
kad nosies neįkiši
ir mano nekantrumas 
nedaug padėti gali:
erdvė aukšta, o ten –
jei ne žvaigžde, tai bent paukščiu
žmogui patapti reikia,
kad akimis, kad ausimis
apglostytum motulę Žemę.
Sparnuota be sparnų,
mažytė kaip dulkelė saujoje Visatos,
bet su Dievu, bet...

– Ha - ha - ha - ha! – nusijuokė
ar taip pakosėjo kažkas,
o sieloje taip skaudžiai aiktelėjo tuštuma,
jog...  varge, varge, kas gi atsitiko,
kad skersvėjai tokie pikti
po visą kūną pučia.
O tuštuma?
Iš kur ji šitokia ir kaip gebėjusi
tokias erdves apskliausti savimi?

– Ha - ha - ha - ha! – dar kartą taip,
bet atviriau:
jau iš šešėlio, šliaužančio žeme –
banguotas, nesuprantamas
nelyg šarvai ant žemės numesti,
bet judantys lyg robotas
ir aišku, kad ne joks jis juokdarys,
kad gerklę jo ne juoko poreikis kutena.

– Sakyki, šliuže, kas esi?

      Jis
Galiu ir stačias, kaip žmogus
ant kojų stotis,
bet įpratau va taip –
šliužu šliaužte šliaužiu.
Kol pragaras kūrenasi,
o karalystės kuriasi iš naujo
nepanašu, kad mano  talentams pritrūktų darbo,
tačiau šiuomet jo ypatingai daug.
Regi, girdi – ne traukinys esu,
o tartum  garvežys šaukiu
garsiau negu varpai bažnyčių gaudžia.
Ot klausei, kas esu?
Šį kartą tas, o ir todėl esu,
kad įsitikinčiau,
ar iš tiesų netgi ir šitaip atsitinka –
išėjo Dievas būti žmogumi?
O gal tai gandas? Vaidinimas? 
Gal masalas,
kurį apžiojus ant kabliuko pasikibtum?
o juk gera vieta tuščia nebūna,
kaip ir kvailių, beje,
kad ją įsavintų kaip nuosavybę savo.

(nedidukė tylos pauzė)

Kodėl tyli? 
Burna išdžiūvo?
Na, peržegnok mane,
prakeik, kaip iki šiol nekartą keikęs,
kad dingčiau nežinia net kur.
Prakeiki net smarkiau, 
kad žemė pasiūbuotų,
bandydama nusikratyti manimi.
Tai mano prašymas.
Per savo pajautas žinau,
kas kur ir kaip pasauly dedasi,
Per jas netgi į akmenį įaugt išmokęs,
bet regisi, kad neužtenka tiek.
 
      Aš
Nepriekaištauk už tylą mano, 
ji iškalbinga man.
Girdžiu geriau, matau toliau
ir suprantu, kad nesvarbu
kuo pasirodytumei čia,
tiesos nesužinosiu.

      Jis
Būti visur, kaip Dievui kad,
mano esminga pareiga.
Grumtynėse su juo net smegenys „pražilo. “
Būti už Dievą tikresniu –
mano viltis, ja gyvenu.
Ir jeigu  jo  dabar nėra,
kaip  būti man?
Nejaugi visą laiką šauksiu:
– 0 - go - go - go!...
ir atsiprašant
kelnes smirdinsiu dėl kokio šū...
  ----------------__________----------------
B. d.