Iš „Šklėrių raisto“ – 19)

Kelionė į (link) DNR

Negreitai išgirdau,
bet ir girdėdamas dar nežinojau,
ką atsiliepus pasakyti.

Kažkas kažką vadina Pranucu,
vis šaukdamas, kas jam nutikę?
O – aš? Na, iš tiesų:
kas –  aš? ir kur esu?
Be svorio ir be formos,
perregimas kaip erdvė.
Anksčiau sakydavau –
ten tuščia, tuštuma.
Dabar gi... stop!
Kaip šitaip gali būti,
jeigu joje aš pats esu?

Ne tuščia, jei erdvė.
jeigu girdžiu, kaip šaukiama į ją.
Gal aš – tai muzika? Giesmė?
Poezijos lašelis?
Gal sujudimas dvasioje,
ateinant į materiją,
gal taip palydimas esu į geną,
į savo parašą DNR...

Išbėgusi iš raisto
stirną galvą pakelia aukščiau,
daug baimės gyvūnėlio akyse –
gerai, kad kojos greitos.

Nepamenu kada ir apie ką
čia pirmą kartą pakalbėjęs,
tačiau panoręs atsimint save,
bailiau kaip stirna ateinu į chemiją.
Ir tegu velniškai neįtikėtina
save regiu –

plaukiu, kaip ežeru molekulėje...
Na taip, tegu dar ne žmogus.
Na taip, dar juo negreitai būsiu,
bet įtaigu,
(galėję – ne galėję šitaip būti)
save aptikus terpėje veiklos
prieš milijardus metų.
-----------__________--------------
b. d.