Brangioji Karilija,

Mano viduje toks šurmulys. Net skauda. Ir sunkus akmuo sveria širdelę. Truputį sunku įkvėpti.
Taip noriu verkti. Išraudoti, išklykti visą skausmą, kuris vis po truputį kaupiasi. Bet ašaros nerieda. Nekrenta. Žandai mano sausi, tik nežinau, ar geras tai dalykas. Kai širdį gelia, o tu negali net verkti. Kai nuo vienatvės lyg visas pasaulis mažėja, bet nebeturi ir vilties, jog jis kada nors galėtų sustoti siaurėti. Ir lyg žinai, kad ir pats vienas gali pilnai fiziškai gyvuoti ir egzistuoti šiame sielų pasaulyje, bet viduje vis kažko trūksta ir kažkas krebžda, stuksena į tavo gelmėse esančias dureles. Kažkas vis bando tavyje atrasti šilumą ir gėrį. Ir tu vis tiek slenki savo gyvenimo dienomis. Vienas pats. Pats vienas. Nes žmonės vis tiek kada nors pradings. Pradingsi ir tu, nes nesi jau toks ir išskirtinas. Liksi širdyse. Liksi tik atmintis. Bet tai nėra blogas dalykas. Tu nugyvensi šį gyvenimą kaip ir visi kiti, bėgsi nuo skausmo ir bandysi surasti laimę, juk taip?
O ką tu darytum, jei pasakyčiau, kad ir skausmas yra gyvenimo dalis? Juk negalime būti visada laimingi. Tik svarbu nepaskęsti skausme. Surasti bent kažkiek laimės mažuose dalykuose. Tebūnie tai rugiagėlės pakelėje, kurios ką tik pražydo, o gal nuostabus saulėlydis. Turi būti pasiruošusi kiekvieną minutę surasti tuos gražius dalykus ir jais užpildyti dieną. Taip ir gyvenkim. Diena iš dienos. Po truputį. Ir mylėkim kiekvieną akimirką, net jei šalia ir nebus to žmogaus, kuris norės kartu kurti ateitį. Yra normalu liūdėti. Net ir to, ko tu neturi. Normalu bijoti. Net ir tų dalykų, kurie kitiems atrodo paprasti. Bet svarbu tiesiog eiti. Po truputį. Ir gyventi. Nes gyvenimas turi tiek daug skirtingų prasmių ir egzistavimo formų. Tu, Karilija, taip pat esi gyvenimas. Gyvenimo įrodymas, jo dalis ir pats gyvenimas. Tu esi gyvybė ir esybė. Nesidrovėk būti. Būti, Būti iš didžiosios raidės. Kad ir ką tai tau reikštų.
Painus tas gyvenimas. Bet po galais, juk gražus tas mūsų gyvenimas.