Mano močiutei septyniasdešimt metų. Maža daug. Ir ji neturi namuose nė vieno veidrodžio. „Man nepatinka“ - sako - „sena ir raukšlėta. Geriau įsivaizduoti, kad atrodau taip, kaip kad paskutinį sykį, kai į veidrodį žiūrėti buvo smagu. Prieš trisdešimt metų. Maža daug.“
Nereikia būti išgėrusiai, kad į veidrodį žiūrėti būtų keista. Maža daug. Keista ne dėl to, kad turėčiau priekaištų, velniai nematė tų pūstų žandų ar naujų raukšlelių, keista, nes taip pažįstama ir svetima tuo pat metu. Kas rytą vakarą tikiuosi ir niekada nenusiviliu pažįstamu veidu. Bet kartais būna rytų, kai stoviu tuščią žvilgsnį įrėmus ir klausiu: „kas tau nutiko, mergyt?“ Pastebiu, kad plaukai nebe tie, akys gilesnės, oda rudesnė ir dar šis tas.
Čia mano pirmieji namai. Suknelė, kurią vilkėjo mano besilaukianti mama. O aš ją sunešiosiu per porą savaičių. Maža daug. Sijonas netrukus įsisuks į dviračio ratus.
Kažin koks destruktyviai lyriškas pavidalas gyvena tarp suknelių ir veido bruožų. Kartais susitinkame akių žalumoje, o kartais apie jį man pasakoja žmonės. Graži ir linksma, gera tokia, atvira, nuoširdi... Ir begaudydama epitetus ji pradeda žvairuoti. Vėl ką nors sunaikina: iš „aš“ belieka „ji“.