Manau, kad kiekvienas žmogus po savęs turi palikti kažką iš ko atsimintų  žmogų, net nesvarbu kas tai būtų- laiškas, muzika, daina, šokis, paveikslas, eilėraštis, istorija.. manau svarbiausia kad tai būtų tikra ir atspindėtų patį žmogų...
aš rašau istorija. Istorija apie save, savo patirtį, netektį, skausmą, džiaugsmą, pamokas.
Visada laikiausi vienos taisyklės, tikriausiai dėl to labiausiai ir kentėjau. visada buvau savimi kad ir ka tai paveiktų, niekada nebijojau pasakyti tiesos nors ir ka tai lietė. Gal dėt to dauguma merginų norėjo būti tokiomis kaip aš. Bet tik ne aš.... aš norėjau būt kažkuo kitu. norėjau būt  kitu žmogumi.... bet negalėjau... nors stengiausi... iki šiol buvau ištikro įsimylėjusi tik du kartus, nors daug kas galvoja kitaip... niekas nežino kas buvo mano meilė, net artimiausi mano draugai, nežino kas priversdavo mano širdį virpėti ir dėl ko aš buvau tokia paslaptinga ir nenugalima, nors kartais palaužiama... gaila su tuo žmogumi aš tai ir bebuvau, neleidau mūsų meilei išsižiebti, nors žinau abu tai jautėmė....... bet tai nebuvo mano klaida, nes tada žinojau ka toliau daryti... bet išpradžių ne apie tai...
viskas buvo taip: Susipažinau tikrai su kietomis ir vyresnemis merginomis kurioms aš tikrai patikau ir tai mane darė išskirtine iš savo amžiaus merginų.... iš jų išmokau daug gero, bet ir tikrai daug blogo... kaip atsimenu tai atrodo kaip koks filmas... mes nebuvom eilinėmis merginomis, nes mes buvom geriausiomis, kol kol aš neįsižiūrėjau vieno iš mūsų rato berniuko, nors atrodė kad aš jo nekenčiau viduje jis mane jaudino kelė pagundą atrodė kaip uždraustas vaisius....toks artimas bet toks tolimas... negaliu sakyti tai suzinojusios mano drauges D E ir K labai džiaugėsi D net pamokino kaip su juo elgtis ka sakyti ir ko ne.. bet as nusiteikiau ir vel buti savimi ir nepaklausyti ka ji man sako... ir greitu metu jis mane tikrai pamilo... nežinau kodel bet mano jausmai tuo ir baigesi man jo nebereikejo nenorejau buti su juo... troskau buti kitokia... norejau nebebuti "laukinė" mergina... ir pradejau vis dazniau leisti laika su savo amziaus merginom, bet negaliu sakyti nepamirsau ju... P vis neatstojo nuo manes vis rasydavo noredavo susitikti... as neatsisakydavau bet tikriausiai jai tai atsibodo, bet visus metus iki 18 mus kazkas siejo ko nejo paaiskinti... as jo niekada nemylejau nebent kaip drauga taciau nemoku to paaiskinti... Taip toliau..... mergina su kuria praleidau vis daugiau ir daugiau laiko tapo mano gyvenimo drauge ir sese kure begalo myliu ir mylesiu, ji tobula... taip pat tarp jos draugu buvo toks vaikinas vardu Kestas..... noriu pridurti dauguma is ten buvusiu vaikinu  norejo buti su manimi to negaliu paaiskinti.... bet jis trauke mane jis buvo svelnus, rupestingas, niekada neykyrejo man bet visada budavo sale kaip man reikedavo...  as su juo kartas nuo karto susitikinedavau bet visa tai buvo slapta.... mane jaudino jis as norejau buti su juo bet bijojau, nežinau ko bet bijojau... kaip tik suartedavau su juo as pabegdavau ir taip istisai... ir net po to kaip pasakiau kad man jis daugiau nei patinka o jis man atsake tuo paciu as pabegau... tai nepaaiskinama bet negaljau bijojau kazko... ko tikrai nezinau... jis tikrai nuostabus ir toks yra iki dabar... jis toks kaip as nebijantis buti savimi... bet niekada nesieke ir nesaugojo manes tai buvo problema... jis tam turejo daugiau nei 4 metus ir to nepadare... bet dziaugiuosi kad musu meile isliko draugyste ir sugebam vienas kitam linkekti sekmes... bet gal tik del to kad nesimatome.. kaip pamatau jy suvirpa sirdis bet visada atsimenu kad jis nemokejo manes saugoti... o dabar... dabar as ysipareigojusi įsimylejusi kurenti savo seima ir gyvenima... Martynas niekada neabejojo manimi ir stengesi bei saugojo mane.....