- Ar turi jausmus?
Vis tos cigaretės. Baigėsi. Nebeturėjau ko pridegti ir bijojau, kad drebančios rankos neišduotų.
- Vaišinkis,-pastebėjo jis ir padavė pakelį. Pridegė. Aš jau nebevaliojau to daryti, atsiguliau ir laukiau jo atsakymo. Pajutau, kad ir kojos šiek tiek dreba. Suknelė lengvai plaikstėsi, o gulint ant stogo senamiestis atrodė toks lygus su manimi...
- Turiu jausmus. Ir daug turiu jų. Daug visko širdy. Tik arba jų tau neparodau, arba tu jų nematai. Kaip manai, ar lemta tau juos išvysti?
Bet mane užvis labiausiai domino cigaretės pelenai, skraidantys aplinkui ir, atrodo, juos besivejančios bitės, šokinėjančios tarsi maži vaikai tarp juodais sirpstančių vyšnių, kurias skabiau ir mąsčiau: "Velniop jį. Man ir taip problemų užtenka. Kad ir Italijon dabar! Kalnus versti. Meduje maudytis. Ant kranto, kaip išmestam ruoniui voliotis. Toliau nuo čia... Toliau nuo jo. Gitara... nedainuok man, prašau... ne, neimk gitaros... gal vyšniomis apmėtyt? kaži, ar yra čia kamerų...Kaži, ar jis supyktų, jei jo pilkas kelnes raudonai patepliočiau... vyšnios išsiplauna??." ir taip pynėsi mano mintys, kad nepastebėjau, kaip atsisėdusi ėmiau niuniuoti ir spoksoti į vieną tašką, lyg jis reikštų man daugiau, nei pašnekovas.
Pasijutusi nepatogiai, atsisėdau arčiau ir pasidėjau galvą ant peties. Kaip čia yra, kad viskas, ką buvo galima padaryti, jau buvo padaryta? Kas per strategija? Kvepalai, pasirodo, tie patys. Tiek daug ašarų prie jų tekėjo, tiek daug meilės liejosi. Ne mano, o kažkieno kito. Ir gaila man jų.
Kvepia oras vasara.
"Say it, say it to me now..."-liejasi prarūkytu balsu iš tavo gerklės, o aš nieko nenoriu tau pasakyti. O jeigu ir noriu, ne šiandien.