Sėdžiu furgone, ir nieko nematau aplinkui, tik priekinį stiklą. Ir pati to nesuvogdama fiksuoju kiekvieną lietaus lašelį atsimušantį į stiklą. Taip pilku ir nyku, kad tik pravažiuojančių mašinų žiburiai žadina tam tikrus, seniai dūlėjusius prisminimus kurie kažkur mėtėsi atokiose atminties kertelėse.
Nejučia iškyla vaizdinys. Kai prieš porą metų tokiu pat oru važiavau namo su tėčiu. Tik kad tai buvo vasara. Važiavome iš Tauragės namo, buvo prietema ir dangus toks sunkus, tartum tuojau užgrius ant horizonto. Ir staiga pradėjau skaičiuoti atstumus, tarp vietovių, miestų, šalių, kuriuose gyvenau.
Septyniolika metų pragyvenus vienoje vietoje nedaug te nukeliausi. Pirma mano oficiali migracija prasidėjo gimnazijoje kai per diena nukeliaudavau trisdešimt kilometrų į abi puses. Praėjus dviem metams išvažiavau į Vilnių. Maniau, kad studijuoti pasirodo dirbti, nes mat neišlaikiau matematikos, nors ir šiaip sėkmė nenorėjo šypsotis su stojimais.
Taip atstumas tarp namų pailgėjo šimteriopai. Tarp namų, kuriuose buvau tik svečias, ir to mažo kambarėlio, kurios galėjau vadinti naujaisiais namais. Bet tuo viskas nebaigė. Prabėgus pusei metų atsivėrė nauji vandenynai. Įstojau į kolegija Danijoje, nes mat mano aukštojo mokslo troškulys taip ir nebuvo numalšintas, tai teko kažko griebtis.
Atstumas neprailgo, jis išnyko. Nes nebežinau kur mano namai. Vieną dieną Danijoje. Puse metų Vokietijoje Humanos projekte. Ir nežinau kur toliau mane vėjas nupūs. Gali būti, kad į Afriką. Taip ir migruoju iš vietos į vietą. Ilgai niekur neapsistodama. Dabar pasaulis mano namai...