Nepažįstamasis, kai vakar pilkoje gatvėje pamačiau tavo šviesų veidą, mane pervažiavo sunkvėžimis. Jis sustojo man ant krūtinės ir jau kelis pastaruosius metus drasko mano širdį. Aš tave žinojau ir anksčiau, dažnai tave matydavau saulės apšvietuose balose, kavos puodeliuose, kartą net atsiradai ant mano kambario lubų ir pradėjai byrėti man į akis. Nesuprantu, kodėl taip keistai elgiesi, tikiuosi kitą kartą, kai susitiksime gatvėje, man viską paaiškinsi.      Aš dažnai tave sapnuoju, mano sapnai būna nematomi, bet labai lengvai galiu nuspėti, kad tai tu. Dažiausiai tu kvepi vaisiniais saldainiais, kartais morkų sultimis arba šokoladu su migdoliniais riešutais. Labai mėgstu migdolus, o dar labiau šokoladą. Tavęs mano sapnuose niekada nebūna per daug, aš kartais pramiegu pamokas, kad galėčiau kuo ilgiau tave sapnuoti. Niekada nemėginau išsiaiškinti, kodėl tu atsiradai ir kodėl mane lankai kiekviena naktį. Bijau, kad sužinojus priežastį imsi ir pradingsi. Jei tu išeitum, mano sapnuose apsigyventų didesnė tuštuma, nei sudėjus visų blondinių galvas.      Vis dėlto manyje raitosi begalė klaustukų apie tave. Pavyzdžiui kodėl manęs niekada nepabučiuoji? Suprantu, kad mes dar nedraugaujam ir galbūt droviesi, tačiau aš pati juk nepulsiu bučiuotis, kad ir kaip norėčiau, esu per daug principinga ir nesiimu iniciatyvos. Taigi, kitą kartą pasistenk būti drąsesnis. Net ir vakar, kai susitikome gatvėje, net nepasisveikinai, per tą tavo drovumą aš praliūdėjau visą naktį. Viena po kitos cigaretės dengė mano plaučius juodu nikotino sluoksniu, o  kai užmigau, viskas kvepėjo virintu vandeniu. Bet miegojo tik mano akys...      Mano sapnai kaip nematomi, taip pat ir begarsiai... Tavo žodžius suprantu iš tavo judesių ir prisilietimų, o tavo kūnas vėjo formos. Ten mums nereikia drabužių, ir galime laisvai kvėpuoti. Užtenka būti savimi, neprisidengus veidų kaukėmis ar galvų skėčiais nuo lietaus...      Kaip jau ir prieš tai minėjau, ant manęs užvažiavo sunkvežimis. Žinai tą jausmą, kai kažkas labai labai sunkaus užspaudžia tau krūtinę ir traiško tavo širdį? Tai tas sunkvežimis daro būtent taip. Siaubas, kokia nemaloni būsena, vakar grįžusi namo išsikrapščiau dvi padangas iš plaučų. Štai, kodėl, taip greit plakė širdis ir kojos atsisakė vaikščioti. Baisu man buvo, bet kartu ir gera. Niekada nemaniau, kad avarija gali sukelti tokį malonumą.