Kai nusižemini iki žemiausio taško... Gal ne iki paties žemiausio pasaulio akimis. Bet iki minuso tavo principų skalėje. Kai dievagojiesi NIEKADA TAIP nedaranti ir gink Dieve nedarysianti. Nors TOKIŲ atvejų buvę ne vienas ir ne! net ne du.Kai tavo principai,atrodo, tiesiog veržiasi į paviršių, kai šaukte šaukia, kad JIE negali būti paminti, užmiršti, paslėpti.. Kad jie apskritai egzistuoja.Pamiršai? Kai, rodos, atiduodi viską viską. Ne tik tai, ką turi geriausio, gražiausio, ne tik tai, ko nerodai kitiems, ko kiti net neįtaria esant, kas tau brangiausia, kai atiduodi daugiau nei gali, perlipi per save, kai iš esmės dovanoji visą save...Be atlygio, be prašymo, be sąlygų... Kai už tai tikiesi tik įvertinimo, tylaus įvertinimo, susipratimo ir susivokimo. Bent retkarčiais. Kai vis dėlto gauni tik nulį. Apvalų, lygiais pakraštėliais. Ir taip visada, visada tomis situacijomis, kai pagarbą, įvertinimą parodyt lengviausia, kai to labiausiai reikia ir trūksta. Kai reikia tave pasirinkt vietoj kažko, kas tik viską griauna. Tavo gyvenime. "Mūsų" gyvenime. Svarbiausia, kai žinai, kad neiššoksi aukščiau bambos, kad nuo tavęs čia niekas nepriklauso, kad savo žodžius gali klasėj ant lentos rašyt ar paskaitom naudot, tik ne jam į galvą kalt. Jie visiškai beverčiai. Kai tavo rankose vienas vienintelis "koziris"-viską baigt. Bet sėdi ir bijai net užsimint apie tai-neduok,Dieve,sutiks. Kas tada? Ar gali žmogus taip neperprasti kito žmogaus? Taip nesuvokti jo jausmų? Gal nieko ir nėra..Gal tik kvaila iliuzija, veidrodinio atspindžio troškimas iš kito..Atrodo, nori suprast-rašykis. Nes kaskart iškyla vis naujų niuansų, kažkokių dalykų, kurių vėl ir vėl nesupranti. Perkratai viską iš naujo, seki gyvenimo istoriją. Nieko. Jokio supratimo. Kai paskui kaltini save ir tik save už principus, už ašaras, už isteriją. Ir atrodo taip nesąžininga, taip absurdiška! Laukti. laukti. Laukti. Bloga nuo to. Gera, kai kažko sulauki. Prašau..