Kartais kelias namo be galo prailgsta, o galva apsunksta nuo padrikų minčių...

Jaučiuosi lyg visąlaik jočiau žirgu, kuris kartais užsimano risnoti saulėtomis pievomis, o kartais taip įsibėgėja, kad nebesugebu jo suvaldyti. Tuomet paleidžiu vadeles, užsidengiu rankomis veidą ir tik galvoju kaip išsigelbėt. O vaizdai, nespalvoti tokie, lekia pro šalį ir neklausia, rūpi man, ar ne.

Kažkas, kažkur, kažką... [Pora žalių smaragdo akių, štai ten, mane stebi.]

Aš juk žinau, man ir matyt nereikia. Nereikia bijot, nereikia liūdėt, nereikia džiaugtis, pavydėt, gėdytis. Tada ir blaškytis nereikės. Kaip viskas paprasta, kai nemąstai.

Taip ir sustingsta širdis, taip ir trūkinėja. O pro plyšius sunkiasi gintarinis skystis, plonais lašeliais krinta dangun ir vis šaukiasi pagalbos. Ar tai ne man? Ar ne mane kartais šaukia?

O žirgas šuoliais lekia toliau, aš net atsigręšt nespėju. Nei į gintarinį balsą įsiklausau, nei smaragdo žvilgsnį įsidėmiu. Tik įsikimbu į juodus karčius ir sušnabždu jam, kad nuneštų pas sapnų pardavėją, kuriam galėčiau išpažint savo nuodėmes. Ir paprašyt šiąnakt pranašingo sapno.

Kai nebežinau, kas veda mano gyvenimą - aš, ar likimas - telieka ieškoti atsakymų ir laukti įvykių atomazgos.

O laukimas, beje - kaip ir kelias namo - kartais be galo prailgsta...