Gili naktis. Aplink tamsu. Šviesa sklinda tik nuo monitoriaus ekrano.Vangiai spaudau klaviatūros klavišus. Pirštai tarsi akmeniniai-  jų svoris prispaudžia kiekvieną raidę savo svoriu. Šiandien jau užteks. Delnais paliečiu švininį savo veidą. Nutyla kompiuterio ūžimas. Taip tylu... Vis dar uždengus veidą delnais bijau pažvelgti į tamsą tyloje.



Praskleidžiu žydras užuolaidas. Priešais dar rusena šviesos languose. Juose- keletas siluetų. Jie tokie neryškūs, ištampyti. Tokie juodi spalvotų užuolaidų fone. Bandau suprasti tų beveidžių žmogystų mintis.



Pagaliau panyru į lovą. Apsigobiu balta it sniegas antklode. Tik ji šilta ir migdanti, o ne šalta ir sukelianti drebulį. Užmerkiu pavargusias akis. Giliai įkvepiu. mmm... tas apelsinų kvapas... Tai nuo žvakių, kurios stovi ant stalo. Nuo švelnių liepsnelių aromatas pasklido po visus namus. Pasidaro dar šilčiau ir jaučiu kaip miegas sėlina vis arčiau ir arčiau...