prie jūros vakar vakare
tamsoj lyg mano sapnuose
uzmerkusi akis ji palietė mane...


ant vakarykščio jūros kranto, grimzdančio gylyn į mano tamsą ji ištarė žodžius, kurių sakyt niekam nereikia.
mano betoninių plytų siela nesupranta žodžių, ji tik jaučia žingsnius. ir nesvarbu kaip garsiai jie žingsniuoja šeštadienio rytais griždami namo. aš nepykstu. ir nepykau nei ant kareivio, trypusio man ties širdim, nei ant merginos bučiuojančios po visko, bet ne pradžioje.
o man patinka greitkeliai, kuriuos randu perbridusi per išgirtas pievas ir laukus, man patinka triuksmas, geležis ir akmuo. mano sielos plytos sunkios slegia apačion prie žemės, nuo kurios taip stengiuos atsiplėšt.
prieš porą metų oras kvepėjo kitaip ir mano kelias namo vakarais būdavo kitoks. kur dingo visos žvaigždės ir dangus aš nežinau. aš niekur neskubu ir nieko nespėju tik dingsta valanda po valandos iš mano gyvenimo tįžtančio lyg ledai penkiamečio delne karštą vasaros dieną prie jūros. karameliniai ledai.
visas mano gyvenimas toks ir viskas ką darau tai tik bėgimas ir stovėjimas. aš nemokėjau eiti, manęs neišmokino. o valandos mano gyvenime perdaug nevienodos, kad dar išmokčiau. nemėgstu, kai žmonės taip kalba, bet kalbu pati. dažnai taip nutinka: neapkenčiu kitų ir nekenčiu savęs, o žaviuosi Hesse Stepiu Vilku, kuris "visas strėles laidė tik pats į save". dažnai noriu gimti iš naujo šiek tiek patobulinta. tik liūdna, kai suprantu, jog šitai niekad nenutiks, nes mirti aš nenoriu.
yra dalykų kurių nemoku ar moku geriau nei kas kitas. mano neapykanta stipri, kaip mano meilė. o kas yra meilė? mano meilė? mano meilė nemoka tylėti, kaip ir aš pati. vis kalbu ir kalbu tik kartais prarasdama savo balsą, ne dėl to, kad nutilčiau, bet dėl to, kad kažkas atjungia vieną laidelį mano galvoje. tada aš nekalbu. ir nekalbu, kai verkiu, o verkti megstu, tik mano balsas tada baisiai negražus, o grožis svarbus net verkiant.
taigi apie meilę? kiek dar daug nežinau ir kiek per daug aš jaučiu kitiems. gal čia atsakymas.
kartais atrodo nuo mano žvilgsnių ta pačia kryptimi užsiliepsnos šalia stovintys betono luitai. bet ten už jų, rytais, as matau tekančią saulę. ir nors keikiuos, kai ji spigina savo spinduliais man į akis - tai gražu, o grožį aš mėgstu.
mano širdies viduj verda karšta geležis, kad ir kaip bandyčiau ją paslėpti apdėdama baltais akmenimis, nežinau kodėl ir niekas nežino viskas garuoja. aš dar daug neišsiaiškinau ir dar daug baimių slepiu savy, dažnai užsimerkiu ir nustoju kvėpuoti. tai tik toks mano gyvenimas, mano stovėjimas į priekį, mano svajonių šalis, mano užsikertantys žodžiai.