Man blogai...Jauciu,kaip optimizmas garuoja is manes,kaip ryta rasa nuo pienes lapu...Jauciu,kaip apsunkstu be jo...Veida uzlieja tamsus seselis.Sypsotis darosi vis sunkiau ir sunkiau.Jei ir pavyksta nusisypsoti,tai veidas atrodo klaikiai...Skausmo perkreipta marionete.Jauciuosi tokia bejege.Tokia kvaila ir niekam tikus.Sunku taip temti gyvenima paskuj save.Nuolat kliunu ir krentu.O atsistoti kas kart vis sunkiau.Nebepajegiu.Bandau isitverti i kiekviena man pasitaikiusi siauda...Jie luzta...Bet ne visi.Kaikurie nenorom mane laiko...Paleiskit!Nemirsiu as!As liksiu.Del jusu.Jei ir ne del jusu,tai el to,kad mano kunas per daug prisirises prie gyvybes.Net as ju negaliu iskirti.Net noredama ju neatskirciau.Galiu tik apgadinti kuna.Pataisomai!Noriu buti sis tas daugiau,bet negaliu,neiseina..


As taip noriu nusisukti nuo viso pasaulio,kad niekas nematytu kanciops ir siaubo perkreipto mano veido.Nusisukti ir nebeatsigrezti,net jei angelai mane sauktu,o velnias tampytu uz skverno.