Atmerkia retkarčiais akis, kad pasitikrintų kaip pasiklydęs yra.
Jis savo kelyje žemyn, ir tas kelias itin tolimas ir flegmatiškas.
Jis nekalba garsiau už savo širdį. Šnabžda: "Turiu tave surasti, surasti, pasakyti, jog reikia, pasakyt, jog visuomet reikės.
Grįžk ir toliau gąsdink mane, grįžk, buvau pasiklydęs, pradėsiu iš pradžių."
Kadangi nieks negrįžo, jis toliau keliauja žemyn.

Šviesos užgęso, ir aš negaliu būti išgelbėtas. Prakeikti lengva.
Kartais galvoja, už ką šitoks prakeiktas gyvenimas. Žino, kas pavogė ramybę, bet žino, kad ir nebegrąžins.
"Tiksi į smilkinius laikrodžio šūviai.." Viskas neprarasta, bet nieko nebeištaisysi.
Grąžinkit mane į pradžią. Per didelę kuprą pernykščio sniego užsikroviau.