Apie:
Didysis rusų literatūros kritikas. Gimė Sveaborge. Tėvas buvo jūreivis, dirbo gydytoju. Motina – tipiška provincijos moteris. Tėvas – savo talentus paaukojo provincialiam gyvenimui. Visarionas iš motinos paveldėjo temperamentą, iš tėvo – ryžtingumą ir tiesmukiškumą.
Vaikystėje V.G. Belinskis gyveno Čembare, 1820 m. pradėjo mokytis pradinėje mokykloje, o 1825 m. - Penzos gimnazijoje. Pastarosios nebaigė ir 1828 m. nutarė stoti į Maskvos universitetą. Dėl to teko gerokai pasistengti, bet 1829 m. užsispyręs Visarionas savo svajonę įgyvendino.
V.G. Belinskis jau nuo mažens mėgo literatūrą. Jis skaitė viską, kas tik pakliūdavo po ranka: žurnalus, almanachus, knygas. Dar pradžios mokykloje Visarionas labai pamėgo Deržavino, Karamzino, Krylovo, Stanevičiaus ir kitų autorių veikalus, perrašinėjo į savo sąsiuvinius daug citatų iš šių autorių knygų. Besimokydamas Penzoje tapo Odojevskio ir Puškino gerbėju. Pradėjo rašyti. Tarsi lenktyniaudamas su Žukovskiu, rašė balades ir apsakymus. Vienas tokių kūrinių – Rusijos praeitis išliko iki mūsų dienų, nes buvo išspausdintas. 1830 m. V.G. Belinskis nutarė keisti veiklą, pradėjo rašyti prozinį kūrinį – dramą Dimitrijus Kalininas. Rašydamas tikėjosi ne tik išgarsėti, bet ir užsidirbti. Draugai jo revoliucinę dramą išgyrė, o kai rašytojas atidavė ją spausdinti, cenzorius L.A. Cvetajevas kūrinį sukritikavo. Dėl tos dramos buvo pradėta teisminė byla (vėliau byla buvo panaikinta), o apie autoriaus veiklą universitete mėnesį buvo pradėta pranešinėti policijai. Tai labai paveikė V.G. Belinskį, jis net susirgo. Netrukus apie jo dramą tarsi buvo užmiršta, tačiau 1832 m. rugsėjį rašytoją pašalino iš universiteto. Tada apie jį rašė: „negabus, silpnos sveikatos“. Tikroji priežastis buvo jo parašytoji drama, kurios pagrindinis veikėjas kovoja prieš Rusijos žmogaus baudžiavinę priespaudą.
Į aktyvią literatūrinę veiklą V.G. Belinskis įsijungė tuoj pat, kai tik buvo pašalintas iš universiteto. Jis pradėjo bendradarbiauti leidžiant žurnalus „Teleskopas“ („Телескоп“) ir „Gandas“ („Молва“). Nuo 1833 m. juose spausdinami kritiko vertimai ir recenzijos. 1834 m. V.G. Belinskis debiutavo kritiniu straipsniu Literatūrinės svajonės. 1835 – 1836 m. rašytojas išspausdino daug recenzijų ir straipsnių, iš kurių svarbesni: Apie rusų ir Gogolio apysakas, Niekas apie nieką ir kt. Straipsniuose propaguojamos idėjos, kurias gvildeno Stankevičiaus literatūrinis ratelis. Jiems artimas buvo Šėlingo mokymas, pagal kurį pats svarbiausias žmogaus gyvenimo dalykas yra menas. Jame atsispindi kova tarp gėrio ir blogio, tarp šviesos ir tamsos. Menas turi atspindėti šias idėjas. Tai esą bešališka ir objektyvu. Menas taip pat turi būti bešališkas ir objektyvus, tačiau jame turi atsispindėti kūrėjo jausmai. Kita vertus, V.G. Belinskis tikėjo tik tomis idėjomis, pagal kurias vystosi nepriklausoma visuomenė. Idėjos atneštos iš kitur ir įgyvendinamos tokioje visuomenėje, tik trukdo jos natūralų vystymąsi ir yra nereikalingos. Rusiškąsias vystymosi idėjas, pagal V.G. Belinskį, geriausiai atspindėjo Deržavinas, Krylovas, Gribojedovas, Puškinas. Kritikos straipsniuose kalbėdamas apie Gogolio kūrybos stilių, V.G. Belinskis pažymėjo, kad rašytojo „gyvą komiškumą visada įveikia gilus liūdesio jausmas ir nusivylimas“.
1836 m. „Teleskopo“ žurnalas išspausdino Čaadajevo revoliucinį laišką, po kurio redakcija buvo uždaryta, o redaktorius Nadeždinas ištremtas. Policija kratė ir V.G. Belinskį. Apie 1837 m. kritikas atsisakė savojo radikalizmo ir Fichtės pasaulio pažinimo filosofinės teorijos, susižavėjo Hėgeliu. Apie pusantrų metų V.G. Belinskis nieko neberašė, o 1838 m. pradėjo reikštis draugų leidžiamame žurnale „Maskvos stebėtojas“ („Московский наблюдатель“). Netrukus V.G. Belinskis tapo ne tik šio žurnalo kritiku, bet ir redaktoriumi. V.G. Belinskio straipsniuose atsispindėjo „hėgelizmo“ idėjos. Šio laikotarpio būdingas bruožas – kritiko susitaikymas su tikrove. 1937 – 1938 m. jis parašė paskutinį savo grožinį kūrinį – dramą Penkiasdešimtmetis diedukas, kuri buvo suvaidinta Maskvos scenoje ir išspausdinta. Tuo laiku V.G. Belinskis vertėsi sunkiai, nes ieškojo darbo. Jo kūnas buvo išsekęs. Meilė be atsako Aleksandrai Bakuninai, temdė kritiko moralinę padangę. 1937 m., už draugų suaukotas lėšas, V.G. Belinskis išvyko gydytis į Kaukazą. Tuo pat laiku sudarė ir išleido knygą Rusiškos gramatikos pagrindai (Основание русской грамматики). Knygos beveik niekas nepirko, o kritiko finansinė padėtis blogėjo. 1839 m. V.G. Belinskis buvo priverstas persikelti į Peterburgą, kur pradėjo dirbti žurnale „Tėvynės užrašai“ („Отечественные Записки“). Darbas čia užtruko iki pat 1946 m. ir, kūrybos požiūriu, tai buvo geriausi V.G. Belinskio kūrybinės veiklos metai. Jis tapo žinomu ne tik Rusijoje, bet ir užsienyje, vertinant literatūrinius kūrinius, jį visi laikė neabejotinu autoritetu.
1841 m. mirė Stankevičius ir tai buvo pradžia formuotis naujoms kritiko pažiūroms į visuomeninius reiškinius. Jis atsisakė Hėgelio filosofijos. Tuo laiku V.G. Belinskis parašė savo garsiuosius kritinius straipsnius apie Lermontovo eilėraščius ir jo romaną „Mūsų laikų herojus“. 1841 – 1846 m. kritikas pradėjo skelbti kasmetines Rusijos literatūrinio gyvenimo apžvalgas.
1842 m. V.G. Belinskio širdy vėl atbundo meilės jausmai Bakuninai, tačiau likimas pasuko vairą kitur: jis susitiko pagyvenusią moterį Mariją Orlovą, su kuria 1843 m. rudenį susituokė. Ši santuoka nebuvo laiminga.
Dėl įtempto darbo vis labiau ryškėjo rašytojo liga – plaučių tuberkuliozė. Dėl to V.G. Belinskis paliko žurnalą Tėvynės užrašai ir nutarė išleisti didelį straipsnių rinkinį Leviafan (Левиафан). Draugai – Gercenas, Bakuninas, Granovskis ir kiti – rūpinosi kritiko sveikata, sudarė sąlygas atitrūkti nuo darbo ir 1836 m. suruošė pusės metų kelionę po Rusiją. Jis keliavo kartu su senu savo draugu aktoriu Ščepkinu. Tačiau kelionėje kritiko sveikata nepagerėjo. Grįžęs pradėjo dirbti žurnalo „Bendraamžis“ („Современник“) literatūrinės dalies redaktoriumi. Dėl ligos dirbti darėsi vis sunkiau. 1847 m. vasarą teko praleisti Silezijos gydyklose, bet ir tai mažai padėjo, liga progresavo toliau. 1847 m. rudenį grįžo į Peterburgą. Šiuo laikotarpiu parašo dar keletą gerų straipsnių, iš kurių, sarkastiškiausias ir žinomiausias – laiškas Gogoliui. Pastarasis Rusijos ateitį matė susietą su tikėjimu, kritikas – priešingai, visa tai atmetė.
Laiškas iki 1905 m. spaudoje nebuvo paskelbtas, plito iš rankų į rankas jį persirašinėjant. V.G. Belinskis mirė 1848 m. gegužės 26 d. Kaip pastebėjo poetas Granovskis, „pačiu laiku“, nes į carinių saugumo organų rankas jau buvo patekęs jo laiškas Gogoliui, už kurio skaitymą, tarp kitko, F. Dostojevskis buvo nuteistas mirties bausme, vėliau pakeičiant ją katorga.
V.G. Belinskis svarbus Rusijai ne tik dėl literatūrinės kritikos darbų, bet ir dėl visuomenės vystymosi idėjų plėtojimo. Nepralenkiamas šis kritikas ir kaip žodžio meistras. Jo kritiniai darbai apie Lermontovą, Puškiną, Gogolį ir kitus rašytojus skaitomi su ne mažesniu pasigėrėjimu, kaip ir patys originalai.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Bielinskis apie Gogolį. - 1952. - 93 p.
Rinktiniai raštai / vertė Z. Kuzmickis, D. Urbas. - Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961. - 456 p.
