Rašyk
Eilės (72122)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10340)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Polis Eliuaras

Paul Eluard

Prancūzų poetas. Tikrasis vardas ir pavardė Eženas–Emilis–Polis Grendelis. Praėjus dvidešimčiai literatūrinio darbo metų, jis, leisdamas knygas, pradėjo pasirašinėti senelės pagal motinos liniją pavarde – Eliuaras.

Gimė gruodžio 14 d. Sen – Deni miestelyje netoli Paryžiaus. Mama buvo siuvėja, tėvas – buhalteris, vėliau vertėsi nekilnojamo turto perpardavinėjimu. Gyveno pasiturinčiai ir 1908 m. šeima gyventi persikėlė į Paryžių. 1912 m. pavasarį, kai tėvai atostogavo Šveicarijoje, Poliui, susirgusiam atvira tuberkuliozės forma, prasidėjo kraujavimas. Bemaž du metus gydėsi kalnų gydyklose. Čia susipažino su rusų kilmės mergaite Elena Djakonova, su kuria po keturių metų susituokė. Jis ją vadino Gala ir jai buvo pašvęsti pirmieji P. Eliuaro eilėraščiai. Paskui poetas pirmųjų dviejų savo poezijos tomelių atsisakė, ignoravo juos, tačiau tai buvo ilgų, visus keturiasdešimt metų trukusių, poetinių apmąstymų įžanga.

Jo žmona, rusė Elena Djakonova, pragyveno gana audringą gyvenimą. Iš pradžių, kai ji tebesirgo tuberkulioze, buvo praradusi viltį gyventi, visas asmeninis jos gyvenimas užsidarė giliuose individualybės pogrindžiuose. Šveicarijos gydyklose, susipažinusi su jaunuoju P. Eliuaru, Elena visiškai pasikeitė, atgijo, pasveiko, pasidarė atvira pasauliui. Kai jie susituokė, dešimtmetį gyveno labai harmoningai, paskui prasidėjo savotiška Eliuarų šeimos krizė. Ji pasireiškė tuo, kad jo žmona, Gala, nesislėpdama nuo savo vyro, susirado meilužį ir tada ji, gana nuoširdžiai mylėdama abu, gyveno su dviem vyrais. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl 1924 m. P. Eliuaras, slapta nuo visų artimųjų, pabėgo į savo „idiotiškąją“ kelionę, iš kurios sergantį jį parsivežė atvykusi žmona ir jos meilužis. Tuo šios moters „žygiai“ tuo nesibaigė. 1930 m., kai susipažino ir susidraugavo su Ispanijos dailininku S. Dali, galutinai paliko P. Eliuarą ir nuėjo gyventi pas jį. Istorija tvirtina, kad šis ispanų menininkas iškilo ir plačiai pagarsėjo piešdamas Gala portretus. O jo jau gana apvytusi žmona ir toliau garsėjo ekstravagantišku elgesiu, organizavusi savotiškus meilės žaidimus su temperamentingais Ispanijos jaunuoliais.

Grįžkime prie P. Eliuaro gyvenimo. Apsigydęs tuberkuliozę, jis grįžo prie nebaigtų studijų. Vos tik baigė jas, prasidėjo 1914 m. karas. Nors ir labai P. Eliuaras pergyveno, kad negali kovoti pirmose fronto linijose, tačiau 4 metus jam teko dirbti sanitaru užfrontėje. 1917 m. sausyje pagaliau išsikovojo tikro kareivio statusą ir išsireikalavo, kad būtų pasiųstas į frontą. Pirmose fronto linijose jam teko pabūti vos porą mėnesių – su aštriu bronchito priepuoliu buvo grąžintas atgal.

Dar prieš išvykstant į frontą, Eliuaras rotoprintu atspausdino sąsiuvinį savo eilių, pavadindamas rinkinėlį „Pareiga“ (Le devoir, 1916), kur atsispindėjo kareivių vargai ir pergyvenimai. 1918 m. jaunasis poetas išleidžia necenzūruotą atsišaukimą su „Eilėmis taikos metui“ (Poemes pour la paix), kur ryškinamos kario svajonės grįžti namo, vėl ramiai dirbti ir mylėti. Dar 1917 m. paruošė eilėraščių rinkinį „Gyventi čia“, kuris buvo išspausdintas tik praėjus daugiau kaip 20 metų. Rinkiny gvildenama prometiejiškos ugnies viltis, be kurios neįmanoma gyventi čia, kur siaučia karo audra. Pateikiu šio rinkinio vieno posmo pažodinį savo vertimą: „Mėlynė pasitraukė nuo manęs, aš užkuriu ugnį/Ugnį – su ja draugausiu/Ugnį – eiti po žiemos nakties skliautais/ Ugnį – geresniam gyvenimui“. Šiose eilutėse skamba ištiso gyvenimo filosofija, yra labai plati erdvė apmąstymams.

1920 m. P. Eliuaras pasiduoda „dadistų“– visko griovėjų literatūrinės srovės įtakon. Jie telkiasi ir kyla kovon su gyvenimo nusistovėjusiomis rutininėmis nuostatomis, ieško literatūroje naujų išraiškos formų, visiškai neigia iki tol buvusias. Bando kurti net savotišką sąvokų ir žodžių rezginį, už kurių būtų paslėpta „gili“ naujų laikų ir naujų literatūrinių išprotavimų loginė mintis. P. Eliuras ruošia tarsi naują subtilesnį ir savitą poetinio pasaulio matymą, savotiškai sukirptą rašymo manierą. Griovėjai leido savo žurnaliuką „Patarlė“ (Proverbe), kuris P. Eliuarui buvo tarsi kokia naujų žodžio ir sąvokų sandaros naudojimo laboratorija, jis siekė atsisakyti laikraštinių ir kitokių literatūrinių štampų, remtis gyvo liaudiško išsireiškimo mintimi. Beeksperimentuodamas žodžiais P. Eliuaras paruošia ir išleidžia savo knygas: „Gyvuliai ir jų žmonės, žmonės ir jų gyvuliai“ (Les animaux et leurs hommes, les hommes et lears animoux, 1920), „Gyvenimo poreikiai ir sapnų pasekmės, įžvelgiamos Pavyzdžiais“ (Les necessites de la vie et les consequences des reves precede d'Exemples, 1921), „Pasikartojimai“ (Repetitions, 1922). Tų metų dadistų idealai, kuriuose nebuvo vietos žmogiškai laimei ir daugiausia buvo tuščiažodžiaujama, P. Eliuaras išreiškia rinkinyje „Mirti todėl, kad negali numirti“ (Mourir de ne pas mourir, 1924).

1924 – 1938 m. P. Eliuaras pasitraukia iš dadistų grupės ir su kitais literatais pradeda  propaguoti ir praktiškai naudoti siurrealizmui būdingus principus. Nežiūrint to poeto kūryba vis dažniau prisipildo realistinių vaizdinių, bemdražogiškajam pasauliui priimtinų kategorijų. Jis neniekina kultūrinių tautos pagrindų, sveiko proto, liaudies kalbos ir išminties. 1920 – 1930 m. jo intymioji lyrika artėja prie realybės, žmogaus polėkių įvertinimo visatos erdvėje, kurie ryškėja rinkiniuose („Gedulo antkrytis“ (1926), „Pats gyvenimas“ (1932).

Tarsi norėdamas pabėgti nuo draugų, savo artimųjų ir neišsprendžiamų problemų, kurios kaupėsi poeto vidiniame pasaulyje, P. Eliuaras 1924 03 24 slapta nuo visų pabėga iš Paryžiaus ir išvyksta į tolimą kelionę. Sėda Marselyje į laivą ir plaukiodamas jūromis aplanko Antilus, Malajus, Okeaniją, Naująją Zelandiją, Indoneziją, Ceiloną, ir visiškai užklimpsta Saigone, nes poetas nebeturi pinigų, smarkiai suserga. Iš čia jį išvaduoja atvykusi žmona ir jos meilužis. Ir po pusmečio trukusių klajonių, jis grįžta namo, o tą savo išvyką pavadina „idiotiška“. Netrukus pasirodo jo eilėraščių knyga proza – „Išvirkščioji vieno gyvenimo pusė, arba Žmogiškoji piramidė“ (Les dessons d'une vie on La pyramide humaine, 1926). Rinkiny išreiškiama mintis, kad jis ilgai klajojo požemiuose, kur numanomos šviesos išvis nebuvo.

1930 m., kada jo žmona Gala pabėgo su Salvadoru Dali, poeto bendražyge tapo rami, daug vargo mačiusi, klajojančio teatro artistė Marija Benc (Nuš). Ji buvo visiška priešingybė buvusiai poeto žmonai. Tai buvo tikra liaudies mergaitė, kuri mokėjo kitą žmogų užjausti, suprasti, reikalui esant, įtikti ir prisitaikyti.

Literatūrinės ir gyvenimiškosios P. Eliuaro idėjos buvo gana artimos naujųjų srovių menininkų darbams. Jis ypač mėgo ir labai vertino Pikaso, Braką, Kiriką, Ernstą, Tangi, nes jų drobėse atsispindėjo jo laisvės idealai. Jis šiems ir kitiems siurrealistinės srovės menininkams pagerbti yra paskyręs ne vieną straipsnį. Jie buvo spausdinami žurnaluose ir leidžiamose knygose. Kartu poetas kuria eilėraščius. Per 1926 – 1940 m. išeina net 8 naujų eilėraščių knygos.

1936 m. P. Eliuaras keliauja į Ispaniją, grįžęs pasmerkia šioje šalyje Franko sukeltas riaušes. 1939 m. poetas buvo paimtas į prancūzų kariuomenę. Jo dalinys ilgus mėnesius saugojo geležinkelio stotį. Kai Vokiečiai 1940 m. užėmė Prancūziją, poetas atsidūrė pietinėje šalies dalyje. Į tų pačių metų rudenį jis grįžta į okupuotą Paryžių, pradėjo bendradarbiauti pogrindinėje spaudoje. Jis šiuo metu sukasi kaip vienas iš pagrindinių pogrindinės spaudos organizatorių, atliko pavojingas pogrindžio užduotis, slapstėsi kalnų gydyklose. Rašė patriotines eiles, kurios vėliau pasirodė rinkiniuose „Atversta knyga I“ (1940), „Žemutinėje atšlaitėje“ (1942) „Atversta knyga II“ (1942). Dabar poetas suartėja su komunistais, yra Prancūzijos iš fašistų glėbio išlaisvinimo šalininkas. Jo eilėraštis „Laisvė“ (1942) tapo Pasipriešinimo vokiečiams dalyvių poetiniu kovos simboliu. Jo eilėraščių rinkiniuose „Akis į akį su vokiečiais“ (1945), „Gyvenimo verti“ (1944), pilietinė lyrika glaudžiai persipynusi su meilės motyvais. Po karo P. Eliuaras aktyviai įsijungia į kovą už taiką. Jo eilių rinkiniuose „Paskyrimas“ (1950), „Mokėti viską pasakyti“ ir  „Feniksas“ (1951) skamba meilės lyrika, šlovinamos brolybės ir pilietiškumo idėjos.

P. Eliuaras – vienas žymiausių prancūzų dvidešimto amžiaus lyrikų. Eilių rinkiniai – „Papildomas laikas“ (1947), „Atmintinas kūnas“ (1948) persmelkti tragiška gyvenimo pajauta, kuri susijusi su jo antrosios žmonos Nušos mirtimi (1946). Ta mirtis poetui pasirodė gilia bedugne, į kurią per vieną akimirką nukrito į nuolaužas subyrėjęs visas gyvenimas. Jis rašo – mano gyvenimas praeina kartu su tavuoju; visa, kas anksčiau turėjo prasmę, nuskendo į naktį, kur jis pats tik juodas šešėlis naktyje. Pergyvenimai dėl žmonos mirties buvo tokie stiprūs, kad poetas netrukus atsidūrė ant savižudybės slenksčio.

Paskutinė poeto knyga „Feniksas“ yra tarsi gyvenimo manifestas, kuris pašvęstas Dominikei Lemor. Ją P. Eliuaras 1949 m. susitiko Meksikoje. Ji su poetu buvo iki pat paskutinių jo gyvenimo akimirkų. Paskutiniame eilių rinkinyje skamba eilės meilei, kuri, kaip stebuklingas paukštis feniksas, pakyla iš gaisro pelenų.

Mirė Polis Eliuaras Šaramtone 1952 m. lapkričio 18 d.

1953 m. P. Eliuarui įteikė Tarptautinę Taikos premiją.

     
Bibliografija

Vertimai į lietuvių kalbą

Polis Eliuaras / Lyrika / Polis Eliuaras. - Vilnius : Vaga, 1976. – 98 p.


Poeto eilių yra knygose:

Ji spindi žavesiu slaptu / Ji spindi žavesiu slaptu… : [pasaulio meilės lyrika / sudarytojas Julius Jasaitis. - Marijampolė : Ramona, 2000. - 276 p.
Tavyje būsiu amžinas vasaros džiaugsmas : prancūzų meilės lyrika / [sudarytojas ir redaktorius Julius Jasaitis. - Marijampolė : Ramona, 2002. - 230 p.


Gimė: 1895-12-14
Mirė: 1952-11-18
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą