Apie:
Rusų poetas. Kol buvo gyvas, sovietiniai profanai šio talentingo poeto nepripažino, jo kūrinių nespausdino. Gimė Maskvoje 1929 m. sausio mėn. 17 d. Jo tėvas – homeopatas mirė Tbilisyje 1942 m. Motina artistė. Tėvą pakeitė patėvis, kuris buvo menininkas. Kurį laiką N. Šatrovas gyveno Semipalatinske, kur mokėsi pedagoginiame institute. Čia jis į laikraščio „Prieirtišskaja pravda“ redakciją atnešė pirmuosius savo eilėraščius, kurių niekas nespausdino, o vietoj to parašė straipsnį, kuriame pliekė poeto beidėjiškumą. Pakui jam kurį laiką teko mokytis Kazachijos universiteto žurnalistikos fakultete. Po to poetas persikėlė į Uralo sritį. Paskui su Pasternako pagalba persikėlė į Maskvą. Norėjo baigti mokytis žurnalistikos Maskvos universitete, bet niekas neišėjo. Vėliau mokėsi literatūros institute. Jam vis padėdavo (ir materialiai) Pasternakas, kuris matė jaunuolyje neabejotiną talentą. Pasternakas, priklausomai nuo N. Šatrovo parašytų ir salėje perskaitytų eilių, į jo palto kišenę rūbinėje įdėdavo honorarinį uždarbį. N. Šatrovas Pasternako nemėgo, nes esą, Pasternako „erdvės užsibaigiančios jo vasarnamiu“. Kaip klajojanti „žvaigždė“ lankė Maskvos literatūrinius ratelius. Leidėjai jo eilių nemėgo, nes jų žodžiais tariant „eilėse trūksta socialistinio optimizmo“. Likimas persekiojo poetą: 1950 m. vidury jis pakliuvo po sniego valymo mašina ir neteko rankos pirštų. Dirbo poetas Tretjakovo galerijoje prižiūrėtoju. Netekęs kantrybės jis šaukė: „Aš niekada nenusidėsiu: / Siela rami / Tik Viešpačiu kvėpuoju aš / Iš skaitomų eilių“ (laisvas vertimas). Literatūros funkcionieriai, paklusę „socialistinio realizmo“ ir kagėbistų nustatytiems kanonams, poeto balso neišgirdo, jo eilių nespausdino. Pirmoji šio poeto knyga išėjo 1995 m. Niujorke, kai jis jau buvo miręs.
Mirė Šatrovas Nikolajus 1977 m. kovo mėn. 30 d.
Į lietuvių kalbą kūriniai neišversti
